Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Koplyčia skirta 1794 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vado generolo leitenanto Tomo Vavžeckio atminimui. Jis būrė sukilėlius Pušaloto apylinkėse, vėliau vadovavo Žemaičių divizijai, o Tadui Kosciuškai patekus į nelaisvę buvo paskirtas viso sukilimo vadu. Koplyčią fundavo Tomo Vavžeckio brolis, Niurkonių dvaro valdytojas Juozapas Vavžeckis. Šventovė pastatyta 1828 m. Jos požemiuose buvo laidojami vietos dvarininkai. Tai viena gražiausių vėlyvojo klasicizmo koplyčių Lietuvoje. Be to, tai vienintelis architektūros paminklas Lietuvoje, skirtas 1794 m. sukilimo atminimui. Netoliese laukuose išlikęs akmeninis, legendomis apipintas Niurkonių dvaro stulpas. Koplyčia nerestauruota, tačiau kasmet birželio mėnesį čia vyksta Šv. Aloyzo atlaidai.

Išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatai. Dvaras priklausė Klebokui, paskui – baronui Liudvikui Ropui. Jis įveisė parką ir pastatė iki šiol išlikusius raudono mūro dvaro rūmus. Sovietmečiu rūmuose veikė kultūros namai, vietinio ūkio administracinis centras. Vėliau čia gyveno šeimos. 2003 m. rūmų pastatą įsigijo privatus asmuo.

Dvaro rūmai – raudonų plytų mūro, centrinė dalis dviejų aukštų, su mansarda. Palei Jiešmens upelį plyti mišriojo stiliaus parkas – vietos žmonių ir svečių poilsio vieta. Kabantis medinis tiltas sujungia Jiešmens tvenkinio krantus, siūloma galimybė paplaukioti vandens dviračiais. Parke auga ąžuolas – botaninis gamtos paminklas, jo skersmuo siekia 1,5 m.

Rašytoja, publicistė ir švietėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) Joniškėlyje praleido beveik 40 savo gyvenimo metų. Tai buvo miestelio kultūrinio pakilimo, lietuvybės klestėjimo laikotarpis, kai suvažiuodavo iškiliausios to meto lietuvių tautos asmenybės.

G. Petkevičaitė gimė Puziniškio dvarelyje (Panevėžio r.), inteligentų bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Leonas Petkevičius vertėsi gydytojo praktika, motina Malvina Chodakauskaitė buvo baigusi Vilniaus gimna­ziją. 1865 m. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio ligoninės vedėju ir persikėlė čia gyventi su savo gausia šeima. Gabrielę dvejus metus (1866–1868) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis.

1920 m. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Jai, kaip vyriausiai seimo narei, teko garbė pirmininkauti pirmajam posėdžiui. Ji net dalyvavo Lietuvos prezidento rinkimuose, buvo pirmoji moteris kandidatė. Jos vardu pavadinta Joniškėlio gimnazija.

Koplytėlės formos medinė kompozicija skirta Saločių krašto knygnešiams – Steponui Pavilioniui, Juozui Steponavičiui, Antanui Krasinskui-Voveriui, Jonui Burkui. Atidengtas 1993 m. 

Čia palaidoti 1919 m. pavasarį mūšyje su bolševikais ties Bernatonių kaimu (dab. Panevėžio r.) žuvę Joniškėlio partizanų bataliono Pušaloto kuopos kariai.

1928 m. pavasarininkų ir buvusių bendražygių rūpesčiu ant karių kapo iškilo paminklas, vaizduojantis laiptuotą piramidę. Paminklo pašventinimo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona. Paminklą sukūrė architektas Vladas Švipas. Jo modelis buvo eksponuojamas Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m.

Sovietinės okupacijos metais paminklas stovėjo apleistas, nuo jo buvo nuplėšti valstybiniai simboliai bei žuvusių karių pavardės.

1919 m. lapkričio 12 d. Saločiuose lietuviai sumušė bermontininkų pajėgas. Šiai pergalei paminėti ir žuvusiems kariams pagerbti 1928 m. miestelio turgaus aikštėje iškilo septynių metrų obeliskas. Jo viršūnėje žvilgėjo žemės rutulys, persmeigtas kardu, kaip drąsus pareiškimas, kad Lietuva iškovojo sau vietą tarp kitų pasaulio šalių. Pokario metais jo papėdėje priešai niekino žuvusių partizanų kūnus. Apie 1964 m. paminklas buvo nugriautas. Nuolaužas išvežė ir užkasė kažkur žvyrduobėse… Saločių obeliskas vėl iškilo 1989 m. birželį, miestelio Sąjūdžio grupės iniciatyva.

Akmuo gulėjo netoliese esančioje Šimkūnų sodyboje greta jaujos. Į šiuos kraštus jį atrideno ledynai. Virš žemės matėsi tik nedidelė milžino dalis. 1985 m., vykdant melioraciją, riedulys buvo atkastas ir galingais traktoriais velkamas arčiau kelio. Tačiau slėniausioje vietoje akmuo pradėjo strigti, lynai nutrūko, todėl riedulį teko palikti čia, apie metrą įsmegusį dirvoje. Valstybinės reikšmės gamtos paminklas. Matmenys 4,5x3x2,5 m.

Čia, buvusio Stebeikėlių kaimo sodyboje, 1907 m. vasario 2 d. gimė būsimasis lietuvių literatūros klasikas, Pasvalio miesto Garbės pilietis Bernardas Brazdžionis. Vos metukų sulaukęs berniukas kartu su tėvais paliko gimtinę ir išvyko už Atlanto. Vėliau sugrįš, lankys Žadeikių, Pasvalio pradžios mokyklas, Biržų gimnaziją, studijuos Vytauto Didžiojo universitete. Paskui ilgi gyvenimo metai išeivijoje… Gimtasis sodžius dažnai šmėžuos poeto kūryboje. Čia veda siauras, dulkėtas kelelis, o kaimynystėje išlikusi paskutinė kaimo sodyba primena, kaip galbūt atrodė Brazdžionių ūkis. Šiandien apie jį primena galingas šimtametis ąžuolas bei 1989 m. pastatytas stogastulpis su Šv. Roko figūra. Atgimimo metais poeto sugrįžimas į tėviškę būdavo ypač jautrus.

Miško tankmėje pasislėpusi geltona šventovė skaičiuoja šimtmečius. Sunku atsekti jos istoriją, kadangi ji mažai tyrinėta. Istoriniai šaltiniai liudija, kad koplyčia pastatyta 1736 m. Daug kartų niokota, naikinta ir vėl atstatyta. Vieną kartą metuose – paskutinį rugpjūčio sekmadienį – koplyčia atgyja ir pakviečia į Šv. Augustino atlaidus. Šventoriuje palaidoti Lietuvos partizanai.

Pirmasis tiltas šioje vietoje labai skyrėsi nuo dabartinio. Jis buvo medinis, pastatytas 1920 m. Prigijęs „Laisvės“ tilto pavadinimas ilgam įsitvirtino vietos gyventojų sąmonėje. Medinis tiltas išstovėjo tik šešerius metus. Srauni ir vandeninga Mūšos upė nuolat niokojo medines dalis, o ledų sangrūdos kiekvieną pavasarį grasindavo tiltą nugriauti. 1926 m. ledonešis pasiekė apatines tilto dalis ir smarkiai pažeidė konstrukcijas. Tiltas įlinko ir juo važiuoti tapo pavojinga. 1928 m. Mūšos krantus sujungęs naujas gelž­betoninis tiltas tapo Ustukių kaimo simboliu. Tai vienas gražiau­sių Pasvalio krašto statinių. Jį suprojektavo anykštėnas Pranas Markūnas. 1928 m. rugpjūčio 10 d. tilto atida­rymo iškilmėse dalyvavo preziden­tas Antanas Smetona. Tiltas buvo pavadintas jo vardu. Ustukių bendruomenės iniciatyva virš tilto nuolat plazda Lietuvos valstybinė vėliava.

Manoma, kad XVII a. pirmoje pusėje Pumpėnuose galėjo stovėti nedidelė bažnytėlė. Tačiau tikslesnės yra žinios, kad ne vėliau kaip 1665 m. dvarininkai Jurgis ir Povilas Zavadskiai miestelyje įkurdino karmelitų vienuolius ir jiems pastatė maldos namus. 1770 m. šventovė ir visas vienuolyno kompleksas sudegė. Neilgai trukus, 1797-aisiais, nelaimė pasikartojo – supleškėjo vienuolių lėšomis atstatyti pastatai. Atėjo laikas Pumpėnuose turėti mūrinę bažnyčią. Kad parapijiečiai galėtų susirinkti maldai, karmelitai įrengė laikiną statinį iš molio, dengtą šiaudais (šopa). Pagaliau 1818 m. baigta statyti dabartinė akmenų ir plytų mūro bažnyčia. Pumpėnuose tuomet gyveno 5 vienuoliai karmelitai, jie turėjo jurisdiką miestelyje. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, bet vienuolyno pastatas liko parapijai. 1898 m. įrengti 20 registrų vargonai.

Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, turi ir klasicizmo bruožų, stačiakampio plano, halinė, bebokštė. Vidus 3 navų, skliautuotas. Į šventoriaus tvorą įkomponuota akmenų mūro varpinė.

Pumpėnų miestelyje vėjo malūnas pastatytas 1925 m. Jonas Kulalis čia investavo Amerikoje uždirbtą savo kapitalą. Investicijų būta nemenkų, pastato liemuo sumūrytas iš raudonų plytų, pamatai iš skaldytų lauko akmenų. Lietuvą okupavę sovietai malūną nacionalizavo, o šeimininką ištrėmė į Sibirą. Kolūkio laikais girnas jau suko elektra, tad sparnai supuvo ir nukrito. 9 dešimtmetyje bandyta pastatą restauruoti, pritaikyti pobūviams, muziejui, tačiau pasikeitus politinei santvarkai to nespėta padaryti. Privatizuotame malūne keletą metų veikė kavinė, paskui jis du dešimtmečius stovėjo tuščias. Valstybės saugomo objekto statusą turintį malūną vėl išgarsino naujieji jo šeimininkai – VšĮ „Būk geresnis“. Iniciatyvaus jaunimo organizacija sėkmingai surinko lėšas, reikalingas tvarkybos darbų projekto parengimui. Simbolines plytas įsigijo ir taip malūną parėmė įstaigos, organizacijos, bendruomenės bei pavieniai asmenys. Parengtas projektas buvo palankiai sutiktas visuomenėje, jį įvertino specialistai ir rekomendavo skirti valstybinį finansavimą. Jeigu viskas vyks sėkmingai, malūno atkūrimo darbai turėtų būti baigti pasitinkant šimtąsias jo istorijos metines.

Mūrinis sinagogos pastatas iškilo 1913 m. vietoj sudegusios medinės žydų šventovės. Sinagoga buvo ne tik dvasinio, bet ir kultūrinio, visuomeninio Pušaloto žydų gyvenimo centras, čia vykdavo bendruomenės susirinkimai. Lėšas statybai surinko JAV gyvenantys tautiečiai.

Su sinagogos statybomis susijęs tragiškas epizodas. Iš už Atlanto atkeliavusius pinigus saugojo vaistininkas ir kartu rabinas Reuvenas Brogas. Naktį į namus įsiveržę žudikai nužudė rabiną, jo žmoną, sunkiai sužeidė sūnų. Jaunėlis Israelis miegojo kitame kambaryje. Šeimos tragediją išgyvenusius anūkus užaugino Panevėžyje gyvenusi jų senelė. Suaugęs Israelis Brogas išvyko į Izraelį, jo sūnus pasikeitė protėvių pavardę ir tapo Ehudu Baraku. Tarptautinėje politikoje šis vardas gerai žinomas: Izraelio ministras pirmininkas, gynybos, užsienio reikalų, kitų ministerijų vadovas.

Sovietmečiu sinagogoje veikė kolūkio pieninė, konservų fabrikas, dirbtinių odų cechas, malūnas.

Pušaloto sinagoga – vieninteliai pilnai išlikę žydų maldos namai Pasvalio rajone.

Medinė liaudies architektūros formų bažnyčia pastatyta 1853 m. Vėliau dvarininko Pranciškaus Karpio ir parapijiečių lėšomis ji buvo padidinta, pastatyta mūrinė varpinė. 1855–1862 m. Pušalote klebonavo žymusis lietuvių tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas Antanas Juška. Jis atnaujino bažnyčią, pastatė kleboniją. 1882 m. įrengti vargonai. Spaudos draudimo laikotarpiu kunigas Jonas Jaskevičius organizavo lietuviškos spaudos platinimą, globojo slaptas lietuviškas mokyklas, pastatė prieglaudą. Nepriklausomybės kovų metais 1919–1920 m. J. Jaskevičius aktyviai veikė Joniškėlio partizanų bataliono Pušaloto kuopoje, palaidotas šventoriuje.

Raubonių kaime vandens malūnas pirmą kartą paminėtas 1775 m. Medinis malūnas stovėjo prie Tatulos upės ir priklausė carinės Rusijos armijos generolo barono Ulricho Sakeno valdomam Raudonpamūšės dvarui. XIX a. antroje pusėje Raubonių malūną valdė baronas Liudvikas fon Ropas. Greičiausiai jis ir pastatė dabartinį raudonų plytų pastatą. 1907 m. latvis Jonas Ribė nupirko ir pastatė vilnų karšimo ir verpimo įrenginius, taip išplėsdamas įmonės teikiamas paslaugas. Aplink Raubonis dideliu spinduliu kitos tokios įmonės nebuvo. Vėliau žydas Chackelis Zivas įrengė naują galingą anglišką ir švedišką techniką: karštuvus, verpimo mašiną. Šie autentiški mechanizmai kasdien sukosi iki 1997 m.

Pastatas yra valstybės saugomas istorijos, technikos ir architektūros paminklas. Didžiausia jo vertybė – išsaugota senoji technologinė vilnos apdirbimo įranga. Šiandien jos darbą galima stebėti restauruotose malūno erdvėse. Rengiami vilnos apdirbimo edukaciniai užsiėmimai. Kasmet vyksta tradicinis amatų festivalis „Vilnonės dienos“.