Aplankykite

Įrengta apžvalgos aikštelė ir pastatyta interaktyvi senojo tilto muzikanto Antanėlio skulptūra. Skulptūra – tai ne tik forma, bet ir turinys. Palietus dešinę plaštaką Antanėlis (Jono Nainio balsu) pasakoja apie gražiausias Pasvalio vietas, palietus kairę Antanėlis aktorės Olitos Dautartaitės balsu primena Antanėlio legendą, o pridėjus delną prie sagos, pasigirsta poeto Vlado Braziūno – pasvalietiška tarme skaitomas eilėraštis apie senąjį Lėvens tiltą.

dar viena įdomią ir autentišką patirtį suteikianti vieta. Smagiausia, kad galima nusileisti į bunkerio vidų, kur viskas įrengta taip, kad galėtumėte pasijausti tikrais partizanais: prisėdę ant medinių gultų pavartyti pogrindžio spaudos, susipažinti su partizano priesaika, padainuoti partizaninių dainų, atsiversti maldaknygę. Šis bunkeris atkurtas pernai, o Pasvalio krašto muziejuje arba savarankiškai virtualiai galite pamatyti ir  3D filmuką apie tikrą partizanų gyvenimą.  

Kai nieko nežinai apie naują vietą, pažintį su miestu geriausiai pradėti nuo krašto muziejaus. Sovietinio kino teatro „Svalia“ rekonstruotose patalpose nuo 1998 m. savo veiklą pradėjo Pasvalio krašto muziejus. Bėgant metams muziejus daug kartų keitėsi, augo ir modernėjo. Lankydamiesi muziejuje susipažinsite su Pasvalio krašto istorija nuo didingų viduramžių iki šių laikų, apžiūrėsite įdomias istorijas pasakojančius eksponatus, pasižvalgysite „Smetoninėje“ miesto turgaus aikštėje ir leisitės į ypatingų potyrių pažintį keliautojo Antano Poškos motociklu! Užsidėję virtualios realybės akinius, bent kelioms minutėms galėsite nukeliauti į pokario laikus, įsijausti į partizanų kasdienybę ir pamatyti kokiomis sąlygomis jie gyveno. 

Susipažinus su istorija, laikas į gamtą. Smegduobių parkas – unikali vieta Pasvalyje, neturinti analogų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Geologai suskaičiavo, kad jau prieš 80 metų čia buvo atsivėrę net 56 smegduobės. Tuomet iš paukščio skrydžio laukas atrodė tarsi krateriais nusėtas Mėnulio paviršius. Seniau ši vieta buvo vadinama „Avižonio duobėmis“, nes žemė priklausė ūkininkams Avižoniams. Čia niekada nebuvo statomi namai ar vykdoma ūkinė veikla. Šiandien Smegduobių parko 8 hektarų plote priskaičiuojama daugiau kaip dešimt įvairaus amžiaus ir dydžio karstinių įgriuvų. Pati giliausia smegduobė yra maždaug 6 metrų gylio. Tai didžiausia smegduobių koncentracija vienoje vietoje, toks reiškinys yra tik Pasvalio krašte. Vienos iš didžiausių smegduobių, kurioje nėra vandens, dugne įrengus amfiteatrą, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Vietiniai gyventojai jau seniai pripratę prie jiems natūralaus reiškinio – smegduobių. Jų labiau prisibijo miesto svečiai, ypač užsieniečiai. Keliautojai, besiruošiantys atvykti į Pasvalį, dažnai teiraujasi ar čia nepavojinga, ar saugu vaikščioti po parko teritoriją, ar jis neaptvertas tvora ir neužrakintas. Smegduobių parko svečiai dažnai klausia ar įžengę į jį neprasmegs…

Susipažinus su istorija, laikas į gamtą. Smegduobių parkas – unikali vieta Pasvalyje, neturinti analogų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Geologai suskaičiavo, kad jau prieš 80 metų čia buvo atsivėrę net 56 smegduobės. Tuomet iš paukščio skrydžio laukas atrodė tarsi krateriais nusėtas Mėnulio paviršius. Seniau ši vieta buvo vadinama „Avižonio duobėmis“, nes žemė priklausė ūkininkams Avižoniams. Čia niekada nebuvo statomi namai ar vykdoma ūkinė veikla. Šiandien Smegduobių parko 8 hektarų plote priskaičiuojama daugiau kaip dešimt įvairaus amžiaus ir dydžio karstinių įgriuvų. Pati giliausia smegduobė yra maždaug 6 metrų gylio. Tai didžiausia smegduobių koncentracija vienoje vietoje, toks reiškinys yra tik Pasvalio krašte. Vienos iš didžiausių smegduobių, kurioje nėra vandens, dugne įrengus amfiteatrą, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Vietiniai gyventojai jau seniai pripratę prie jiems natūralaus reiškinio – smegduobių. Jų labiau prisibijo miesto svečiai, ypač užsieniečiai. Keliautojai, besiruošiantys atvykti į Pasvalį, dažnai teiraujasi ar čia nepavojinga, ar saugu vaikščioti po parko teritoriją, ar jis neaptvertas tvora ir neužrakintas. Smegduobių parko svečiai dažnai klausia ar įžengę į jį neprasmegs…

Už kelių šimtų metrų atrasime dar vieną unikalią mūsų krašto vietą – Girnų ir dubenuotųjų akmenų ekspoziciją po atviru dangumi. Kraštotyrininko Antano Stapulionio sukaupta kolekcija, kurioje – 66 dubenuotieji akmenys bei 3 šimtai įvairių girnapusių. Čia kartu eksponuojami akmeniniai žemių valdų riboženkliai, malūnų įrangos detalės ir kt. Kolekcijai kaupti ir aprašyti pasvaliečiui prireikė beveik trijų dešimtmečių.

Valstybės saugomas geologinis paminklas. Tai įdomiausia ir geologiniu požiūriu vertingiausia smegduobė. Šiuo metu tai giliausias urvas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą. Šaltinio smegduobė yra apie 5 m skersmens ir 8 m gylio. Toliau ji išsišakoja į dvi požemines sales: „Saulėtąją“ bei „Aenigma“. Kol kas ilgiausia išmatuota urvo atkarpa siekia 21 metrą (matuojant nuo šaltinio paviršiaus). Šaltinis ištryško smegduobėje apie 1960 metus. Prieš jai atsiveriant aplinkiniai gyventojai girdėdavę požeminį dundesį, o įgriūdama žemė deformavo šalia stovėjusį pastatą. Vanduo skaidrus, turi sieros vandenilio („supuvusių kiaušinių“) kvapą. Įdomu, jog dėl cheminės sudėties vandens temperatūra pastovi ir vasarą, ir žiemą – apie 7-8 laipsnius. Įtekantis šaltinio vanduo neleidžia aklinai užšalti upės vagai, todėl žiemoti čia susirenka gausybė vandens paukščių. Išmatuota, jog per vieną sekundę iš šaltinio į upę išteka apie 10 litrų vandens. Žalsvasis šaltinis yra tarsi priminimas apie „smetoninį“ Pasvalį, kuomet miestas garsėjo šaltiniais ir sieros vonių gydyklomis, netgi turėjo kurorto statusą.

Maždaug 20 km nuo Pasvalio yra Raubonių pramogų parkas. Visi bus sužavėti čia esančio zoologijos sodo, kuriame kai kuriuos gyvūnus galima pamaitinti  ir paglostyti. Įrengtas ,,Tarzano takas” – tai vienintelis tokio tipo parkas, kur galima stebėti gyvūnų gyvenimą iš viršaus! Ir, žinoma, milžiniškų Dinozaurų ir vabalų parke galėsite nusikelti į tikrą filmo ,,Jūros periodo parkas” gyvenimą.

(Į Pajiešmenių dvarą lankytojai į vidų nepriimami.) ir parkas. Jei lauke karšta ir norite laiką praleisti gryname ore ar papramogauti prie vandens, galite praleisti pusdienį šio dvaro parke. Parke yra įrengta maudykla, galite išsinuomoti vandens dviračius, valtis ar pažaisti tinklinį aikštelėje.

Norintieji gali pasirinkti pasivaikščiojimą miške – Pasvalio kultūros ir poilsio parke. Parkas pradėtas kurti 1923 m. ir toliau vis plėstas, dabar jau užima 70 ha plotą. 1986–1988 m. krašto tautodailininkai jį paįvairino ąžuolinėmis skulptūromis tautosakine, mitologine tematika. Parke esantis Šilo ežerėlis įdomus tuo, kad yra karstinės kilmės – susiliejęs iš keleto smegduobių ir suformuotas žmogaus rankų. Beje, reikėjo labai pasistengti, kol pavyko atrasti ir užkimšti angą, pro kurią vanduo subėgdavo kažkur į požemius. Parke vasaros metu vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, stadione – sporto varžybos. Turistų laukia kempingas su nameliais.

Vienas seniausių Lietuvos dvarininkų Karpių dvaras, esantis miestelio pakraštyje, prie Mažupės upelio. Šias žemes Karpiai valdė nuo XVII a. iki 1940 metų. Originalus centrinių rūmų pastatas, išliko dalis oranžerijos, ūkinių pastatų. Dvarą supa 27 ha parkas, kuriam apie 200 metų. Parkas šiemet atnaujintas. Dvaro pastate veikia Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Joniškėlio bandymų stotis (lankytojai į vidų nepriimami).

Piliakalnis yra dviejų upių santakoje. Iš šiaurės jį juosia Tatula, iš pietų ir pietvakarių – Ūgės upė. Piliakalnio aikštelė trikampė, apie 60 m ilgio, aikštelę juosia gynybinių pylimų liekanos. Šoniniai šlaitai apie 9 m aukščio, beveik statmeni, ardomi upių tėkmių.  Piliakalnis įrengtas ir apgyventas IX-XI a. Čia stovėjusi žiemgalių medinė pilis buvo Šiaurės Lietuvos gynybinės sistemos dalis. Archeologiniai tyrimai parodė, kad pastatuose buvo akmenų krosnys, smėlio sluoksnio grindys, kiemas grįstas akmenimis. XIII a. šaltiniai nemini Ąžuolpamūšės piliakalnio, tačiau čia vis dar gyveno žmonės, kadangi netoliese yra kapinynas. Tik XIII a. pabaigoje vokiečių ordinui nukariavus Žiemgalą paskutinieji gyventojai apleido šį kraštą ir gyvenimas Ąžuolpamūšėje nutrūko. 

Legendos. Viena legenda sako, kad ant piliakalnio buvęs dvaras, kuris prasmego. Pirmą Velykų dieną čia gyvenęs ponas varė savo baudžiauninkus žemę arti. Kai šie grįžo iš darbų, dvaro neberado. Dabar kas naktį išeinančios dvi mergaitės, nulipančios laiptais prie vandens ir mazgojančios nosines ir lėkštes. Gaidžiams užgiedojus jos tuoj pranyksta. Eidami pro kalną žmonės neramiai suklūsta išgirdę po žeme gaidžius giedant, dalgius plakant, varpus skambant.

Kita legenda liudija, jog kartą prie piliakalnio vyrai naktigonėje ganė arklius, sėdėjo prie laužo. Staiga nuo kalno atėjo gražus ponaitis su lazdele, pasisveikino ir prisėdo pasišildyti. Vienas vyras jam pasiūlė uostomo tabako. Ponaitis paėmė, bet uostė ne pro nosį, o pro burną. Tada vyrai pamatė, kad jo nosis be šnervių. Kai sugiedojo gaidžiai, ponaitis pakilo ir nuėjo atgal į kalną. Netrukus pasigirdo trenksmas ir vyrai staiga buvo apipilti vandeniu. Taip įvairiausiais bauginimais piliakalnis gynėsi nuo niokotojų bei saugojo savo paslaptis.

Ant Lėvens upės kranto malūnas stovi nuo 1764 m. Tai vienas seniausių vandens malūnų Lietuvoje. Anais laikais sukosi trejos girnos, veikė vilnų karšykla. Sovietmečiu malūnas buvo apleistas, įgriuvo stogas, pradėjo griūti akmenų mūro sienos. 9 dešimtmetyje jį atstatė Pasvalio melioracijos statybos valdyba, įsirengė pobūvių salę. Šiuo metu pastatas priklauso privačiam asmeniui. Malūno aplinkoje įrengta senovinės ūkio technikos, etnografinių buities rakandų ekspozicija. Užsukti kviečia svečių namai, erdvė šeimos šventėms ir kitoms iškilmėms.

Valstybinės reikšmės hidrologinis gamtos paminklas. Šaltinis unikalus savo aštriu kvapu ir šleikščiu skoniu. Upelio dugno akmenėliai ir pakraščių žolė tokia balta, kad šaltinis pramintas Baltuoju. Jo vanduo skaidrus, bespalvis, turi aštrų sieros vandenilio kvapą, nemalonaus skonio, nes jame daug sulfatų (gipso) ir kitų cheminių junginių.

Svirties pagalba galima iš rentinio pasisemti vandens.

„Kad ši diena liktų įamžinta, kiekvienas vešim ką nors pakelės paminklams. Po akmenį, kaip savo nelaisvę, sumesim į krūvas, kad sumūrytume į aukurą… Gal žemės maišelį – kad senovės papročiu pilkapį supiltume… Gal kryžių…“ (Rašytojas Kazys Saja, 1989 m. rugpjūčio 17 d.). Pirmuosius kryžius Baltijos kelio akcijos dieną 1989 m. rugpjūčio 23-ąją čia pastatė Pasvalio, Joniškėlio žmonės, kaimynai iš Pakruojo, svečiai iš Kretingos, Akmenės, Mosėdžio. Taip jie įprasmino savo ryžtą siekti laisvės. Vėliau kryžiai čia buvo statomi įvairioms svarbioms progoms atminti. Šiandien slėnyje stovi 14 kryžių.