Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Valstybinės reikšmės hidrologinis gamtos paminklas. Šaltinis unikalus savo aštriu kvapu ir šleikščiu skoniu. Upelio dugno akmenėliai ir pakraščių žolė tokia balta, kad šaltinis pramintas Baltuoju. Jo vanduo skaidrus, bespalvis, turi aštrų sieros vandenilio kvapą, nemalonaus skonio, nes jame daug sulfatų (gipso) ir kitų cheminių junginių.

Svirties pagalba galima iš rentinio pasisemti vandens.

Akmuo gulėjo netoliese esančioje Šimkūnų sodyboje greta jaujos. Į šiuos kraštus jį atrideno ledynai. Virš žemės matėsi tik nedidelė milžino dalis. 1985 m., vykdant melioraciją, riedulys buvo atkastas ir galingais traktoriais velkamas arčiau kelio. Tačiau slėniausioje vietoje akmuo pradėjo strigti, lynai nutrūko, todėl riedulį teko palikti čia, apie metrą įsmegusį dirvoje. Valstybinės reikšmės gamtos paminklas. Matmenys 4,5x3x2,5 m.

Dolomito atodanga Mūšos dešiniajame krante, gamtos paminklas.

Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ši vieta ir gavo Skalių kalno vardą. Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose – į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 metrų aukščio statų šlaitą, apaugusį žole ir krūmais. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – Pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – Stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 metro storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus ir jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms, pakito jų spalva – pilkas dolomitas tapo gelsvai pilku.

Įdubala atsivėrusi daugiau kaip prieš šimtą metų (1912 m.) vidury Moliūnų miško. Specialiais prietaisais išmatuotas gylis – virš penkių metrų! Pasakojama, kad kažkada šioje vietoje stovėjusi jauja. Pas jaujoje ugnį kūrenusį berną pagalbos prašyti atėjusi užkeist mergina. Jos negelbstinčiam bernui nusikeikus, atsivėrė duobė, kurioje ir dingo nelaimingoji. O iš duobės išlindęs rąsto didumo žaltys nusliuogė į Moliūnų piliakalnį…

Kviečiame leistis į smegduobės paieškas, o nepasiklysti miške padės jos koordinatės.

Visuomet tikėta jo stebuklingomis galiomis. Per Sekminių atlaidus prie šaltinio plūsdavo ir pėsti, ir raiti, ir ratuoti, o norintys pasveikti eidavo kẽliais. Šaltinis seniau atrodė visiškai kitaip. Iki 1938 m. telkšojo bala, kurioje žmonės plaudavo savo ligų kamuojamas, žaizdotas kūno vietas.

Sovietmečiu šaltinis valdžios nurodymu buvo užpiltas žemėmis. Atkūrus nepriklausomybę daujėniečiai šaltinį entuziastingai atgaivino ir pavertė sakraline vieta.

Anot legendos, po šiuo ąžuolų mėgdavęs sėdėti žymus fotochemijos tyrinėtojas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, pasaulinio garso mokslininkas Teodoras fon Grotusas (Theodor von Grotthuß). Jis gyveno ir dirbo netoliese Gedučių dvarelyje. Miške išliko T. Grotuso kapo rūsys, kuriame jis buvo palaidotas, vėliau palaikai perkelti kitur. Ąžuolas yra valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. 

Velniakalnis – geležies amžiaus archeologinė vieta. Manoma, jog pagonybės laikais čia buvo religinių apeigų atlikimo vieta – alkvietė. Žinomi tik pavieniai archeologiniai radiniai.

Ant aukščiausios Pasvalio krašto kalvos – Velniakalnio yra įrengtas Saulės laikrodis. Velniakalnio aukštis 75,2 m. virš jūros lygio. Dangaus šviesulių stebykla Velniakalnyje buvo sukurta remiantis senąja baltų tradicija. Anuomet dideli akmenys žymėjo svarbias vietas: kryžkeles, palaidojimo vietas, žemių ribas, dangaus stebėjimo taškus. Dangaus šviesulių stebyklą ir saulės laikrodį sukūrė tautodailininkas Arūnas Grušas (Pasvalys). Laikrodis pradėjo veikti 2019 m. rugsėjo 22-ąją, minint Baltų vienybės dieną. Velniakalnio saulės laikrodis yra unikalus savo forma, jis įtrauktas į virtualų pasaulinį saulės laikrodžių atlasą www.sundialatlas.net.

Velniakalnyje švenčiamos Joninės, Liepos 6-oji – Valstybės diena, rugsėjo 22 d. čia uždegama Baltų vienybės ugnis.