Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Nuo 1925 m. iki 1941 m. Gulbinėnų dvaro sodyba priklausė generolui Kaziui Ladygai. Jis mėgino sukurti modernų ūkį, paversti dvarą tikru apylinkės kultūros centru. K. Ladygos rūpesčiu Gulbinėnuose buvo įsteigtas pašto skyrius, parduotuvė, papildomi pradžios mokyklos skyriai, nutiesti keliai. Didžiausios gyventojų padėkos jis nusipelnė dvare įkurdamas koplyčią, vėliau paremdamas bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą. 1945 m. Gulbinėnų dvaro rūmuose pradėjo veikti septynmetė mokykla ir veikė iki 1992 m. Šiandien dvaras priklauso privačiam asmeniui.

Sodybos teritoriją sudarė trys zonos: reprezentacinė, ūkinė ir rekreacinė. Reprezentacinės dalies kompozicija charakteringa dar XVIII a. barokinių dvarų sodyboms. Visi pastatai iš raudonų plytų bei akmens mūro. Šiandien išlikę 10 pastatų ar jų fragmentų: rūmai, svirnas, padarginė, tvartai bei ūkiniai pastatai. Už dvaro rūmų plyti didelis parkas su unikalia tvenkinių ir kanalų sistema. Tvenkiniai buvo apsodinti akacijomis, šokių aikštelė – liepomis.

Joniškėlio dvarą nuo XVII a. vidurio iki 1940 m. valdė viena plačiausių Lietuvoje Karpių giminė. XVIII a. antroje pusėje jie pasistatė klasicistinius dvaro rūmus ir pradėjo kurti parką. XIX a. parką formavo vokiečių architektas Francas Lehmanas. Senoji parko dalis kairiajame Mažupės krante įveista angliškuoju stiliumi. Dešinysis krantas priklauso prancūziškajam parkui. Karpiai skoningai tvarkė parko erdves, čia vyko giminės susibūrimai, savaitgalio koncertai. Parko takais vaikštinėjo iškilios lietuvių kultūros asmenybės, rašytojai, visuomenės veikėjai. Šiandien tai vienas iš dešimties didžiausių (34 ha) ir vertingiausių dvarų parkų Lietuvoje. Rūmų parteryje vasarą žydi 200 krūmų rožynas. Pasivaikščiokite parko takeliais, pasigrožėkite retomis augalų rūšimis, pailsėkite pavėsinėje. Ir bent vienąkart atvykite į paslaptingąją „Naktį Karpių dvare“.

Legenda. Kadaise parke niekaip neprigijo medžiai. Dvaro ūkvedys pasiūlė makabrišką sprendimą: nekaltų kūdikių krauju palaistyti būsimo parko žemę. Karpis taip ir padarė – medžiai prigijo ir suvešėjo. Ten, kur liejosi berniukų kraujas, išaugo ąžuolai, kur mergaičių – sužaliavo liepos. Tačiau prakeikto dvarininko siela blaškysis po parką tol, kol jame oš bent vienas ąžuolas. Ir šiandien žaibuojant ąžuolų vainikuose išnyra Karpio veidas, maldaujantis, kad žaibas trenktų ir sudegintų galiūnus. Tik tuomet jis gaus ramybę…

Išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatai. Dvaras priklausė Klebokui, paskui – baronui Liudvikui Ropui. Jis įveisė parką ir pastatė iki šiol išlikusius raudono mūro dvaro rūmus. Sovietmečiu rūmuose veikė kultūros namai, vietinio ūkio administracinis centras. Vėliau čia gyveno šeimos. 2003 m. rūmų pastatą įsigijo privatus asmuo.

Dvaro rūmai – raudonų plytų mūro, centrinė dalis dviejų aukštų, su mansarda. Palei Jiešmens upelį plyti mišriojo stiliaus parkas – vietos žmonių ir svečių poilsio vieta. Kabantis medinis tiltas sujungia Jiešmens tvenkinio krantus, siūloma galimybė paplaukioti vandens dviračiais. Parke auga ąžuolas – botaninis gamtos paminklas, jo skersmuo siekia 1,5 m.

XIX a. viduryje Vytartų dvarą įsigijo dvarininko Aleksandro Chodakausko šeima. Pasvalio pašonėje, ant vaizdingo Mūšos upės vingio įsikūrusiame dvare kadaise šmėžavo garsių moterų siluetai. Čia, savo močiutės Šarlotės Osten Saken Chodakauskienės namuose, dažnai viešėdavo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė. Vytartuose dažna viešnia buvo ir S. Smetonienės krikštamotė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, taip pat kilusi iš Chodakauskų giminės. S. Smetonienės senelis ir G. Petkevičaitės-Bitės tėvas buvo broliai.

Kelyje į dvarą 1928 m. buvo pastatytas arkinis tiltas per Mūšos upę. Tilto atidaryme dalyvavo pats prezidentas A. Smetona. Nuo 1931 iki 1968 m. Vytartų dvare veikė mokykla. Šiuo metu dvaras priklauso privatiems šeimininkams.