Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Piliakalniai

Ąžuolpamūšės piliakalnis

Piliakalnis yra dviejų upių santakoje. Iš šiaurės jį juosia Tatula, iš pietų ir pietvakarių – Ūgės upė. Piliakalnio aikštelė trikampė, apie 60 m ilgio, aikštelę juosia gynybinių pylimų liekanos. Šoniniai šlaitai apie 9 m aukščio, beveik statmeni, ardomi upių tėkmių.  Piliakalnis įrengtas ir apgyventas IX-XI a. Čia stovėjusi žiemgalių medinė pilis buvo Šiaurės Lietuvos gynybinės sistemos dalis. Archeologiniai tyrimai parodė, kad pastatuose buvo akmenų krosnys, smėlio sluoksnio grindys, kiemas grįstas akmenimis. XIII a. šaltiniai nemini Ąžuolpamūšės piliakalnio, tačiau čia vis dar gyveno žmonės, kadangi netoliese yra kapinynas. Tik XIII a. pabaigoje vokiečių ordinui nukariavus Žiemgalą paskutinieji gyventojai apleido šį kraštą ir gyvenimas Ąžuolpamūšėje nutrūko. 

Legendos. Viena legenda sako, kad ant piliakalnio buvęs dvaras, kuris prasmego. Pirmą Velykų dieną čia gyvenęs ponas varė savo baudžiauninkus žemę arti. Kai šie grįžo iš darbų, dvaro neberado. Dabar kas naktį išeinančios dvi mergaitės, nulipančios laiptais prie vandens ir mazgojančios nosines ir lėkštes. Gaidžiams užgiedojus jos tuoj pranyksta. Eidami pro kalną žmonės neramiai suklūsta išgirdę po žeme gaidžius giedant, dalgius plakant, varpus skambant.

Kita legenda liudija, jog kartą prie piliakalnio vyrai naktigonėje ganė arklius, sėdėjo prie laužo. Staiga nuo kalno atėjo gražus ponaitis su lazdele, pasisveikino ir prisėdo pasišildyti. Vienas vyras jam pasiūlė uostomo tabako. Ponaitis paėmė, bet uostė ne pro nosį, o pro burną. Tada vyrai pamatė, kad jo nosis be šnervių. Kai sugiedojo gaidžiai, ponaitis pakilo ir nuėjo atgal į kalną. Netrukus pasigirdo trenksmas ir vyrai staiga buvo apipilti vandeniu. Taip įvairiausiais bauginimais piliakalnis gynėsi nuo niokotojų bei saugojo savo paslaptis.

Skaityti daugiau decoration array
Istorinės atmintinos vietos

Lietuvos partizanų bunkeris Žadeikių miške

Autentišką patirtį dovanojanti vieta. Siūlome nuvykti į bunkerį miško gūdumoje, kur prisėdę ant medinių gultų žvakių šviesoje pavartysite pogrindžio spaudos, susipažinsite su partizano priesaika, padainuosite partizaninių dainų, atsiversite maldaknygę… Čia pavargę po kovų ar sužeisti slėpėsi Pasvalio krašto partizanai, vadovaujami Jono Alenčiko-Dragūno. Tikrasis bunkeris buvo įrengtas 1945 metais, bet mūšio metu sunaikintas. Pirmą kartą atstatytas 1997 m., tačiau laikas ir gamta padarė savo… 2019 m. bunkerį atkūrė Pasvalio krašto muziejus. Pakeliavę laiku vėl galėsite grįžti į šiandieną! Apie tikrąjį partizanų gyvenimą pamatysite 3D filmuke, užsukę į Pasvalio krašto muziejų.

Skaityti daugiau decoration array
Istorinės atmintinos vietos

Lietuvos partizanų bunkeris Žaliojoje girioje

Šioje vietoje Žaliosios girios partizanai bunkerį įsirengė 1944 m. rudenį, pavadino jį „Prie Margių Šermukšnio takelio“. 1945 m. spalio 6 d. prie bunkerio mūšyje su rusų kareiviais žuvo iš Margių kaimo kilęs partizanas Jonas Tamošiūnas-Vyturys. Tąkart žuvo dar vienas partizanas, kurio vardas, deja, nežinomas. Kiti laimingai pasitraukė.

Bunkerį 2004 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno. Partizanų atminimui jų bendražygis Juozas Tamulionis pastatė medinį kryžių.

Skaityti daugiau decoration array
Istorinės atmintinos vietos

Lietuvos partizanų bunkeris Žaliojoje girioje

Įrengtas 1948 m. bunkeris buvo vienas iš partizanų vado Povilo Žilio-Klevo štabų. Jo būrio kovotojai priklausė Vyčio apygardos Žaliosios rinktinei.

Autentiškas bunkeris niekada nebuvo aptiktas priešo ir sunaikintas, jį sunaikino gamta. Bunkerį 2003 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno.

Skaityti daugiau decoration array
Piliakalniai

Migonių (Šimonių) piliakalnis

Piliakalnis stūkso prie senojo vieškelio iš Pasvalio į Joniškėlį, dešiniajame Mūšos upės krante, prie santakos su Pušynės upeliu. Įrengtas kalvoje, šlaitai statūs, 7–10 metrų aukščio, viršuje yra apie 30 metrų skersmens aikštelė, apjuosta neblogai išlikusiu pylimu. Pušynės upelis šiandien matomas tik anksti pavasarį, paskui pasislepia žolėse. Bet gilus slėnis, kuriuo jis atiteka į Mūšą, liudija praeityje buvus vandeningą upę. Vanduo supo piliakalnį iš trijų pusių, buvo natūrali gamtinė kliūtis priešui. O vakarinę dalį saugojo gynybinis griovys, jis išliko apie 90 m ilgio. Seniau kalnas neabejotinai buvo aukštesnis, apardytas arimų ir gamtos, tačiau gana gerai išlaikė savo pirminę formą.

Manoma, jog piliakalnis buvo įrengtas IX a., pastatyta medinė pilis saugojo žiemgalių gyvenvietę, o vėliau buvo šiaurės Lietuvos gynybinės sistemos dalis. XIII a. antroje pusėje, stiprėjant vokiečių ordino spaudimui, žiemgaliai apleido savo žemes. Greičiausiai tuomet galutinai sunyko gyvenimas Šimonių apylinkėse ir piliakalnyje. XX a. 4-ame dešimtmetyje netoli Migonių piliakalnio ūkininkai dirbdami žemę atsitiktinai surado du lobius: VI–VII a. žalvarinių ir sidabrinių dirbinių.

Legendos. Migonių piliakalnio vietoje seniau buvusi duobė. Traukdamiesi švedai paslėpę ten savo ginklus ir užpylę žemėmis. Kalno viršūnė buvusi smaila, o vakarų pusėje išėjimas, kurio, deja, žymių nebėra. Dar sakoma, kad kalne palaidoti lietuvių nugalėti švedai arba net pats švedų karalius su savo karūna. Švedų kariai kaip pagarbą karaliui supylę šį kalną savo kepurėmis.

Legenda liudija, jog ant kalno rūmus buvo pasistatęs žiaurus ponas. Baudžiauninkai dirbdavę jo dvare visą dieną, o namie likę vaikai ir seneliai turėdavę pinti rėčius ir vyti virves ponui. Nepaklusniuosius jis kankindavęs arba išmainydavęs į arklį ar šunį. Ponas mirė, bet žmonėms netapo lengviau. Tris metus jie pildė paskutinį velionio norą: ant jo kapo kepurėmis pylė aukštą kalną. Galop viršūnėje pamovė raudonšonę pono kepurę – galybės ir garbės ženklą. Per daugybę metų kepurė susmegusi į žemę. Pono dvaras taip pat susmego, jo vietoje atsirado ežeras, kuris vėliau išdžiūvo ir davė pradžią Sindriūnų sodžiui.

Skaityti daugiau decoration array
Istorinės atmintinos vietos

Poeto Bernardo Brazdžionio gimtinė

Čia, buvusio Stebeikėlių kaimo sodyboje, 1907 m. vasario 2 d. gimė būsimasis lietuvių literatūros klasikas, Pasvalio miesto Garbės pilietis Bernardas Brazdžionis. Vos metukų sulaukęs berniukas kartu su tėvais paliko gimtinę ir išvyko už Atlanto. Vėliau sugrįš, lankys Žadeikių, Pasvalio pradžios mokyklas, Biržų gimnaziją, studijuos Vytauto Didžiojo universitete. Paskui ilgi gyvenimo metai išeivijoje… Gimtasis sodžius dažnai šmėžuos poeto kūryboje. Čia veda siauras, dulkėtas kelelis, o kaimynystėje išlikusi paskutinė kaimo sodyba primena, kaip galbūt atrodė Brazdžionių ūkis. Šiandien apie jį primena galingas šimtametis ąžuolas bei 1989 m. pastatytas stogastulpis su Šv. Roko figūra. Atgimimo metais poeto sugrįžimas į tėviškę būdavo ypač jautrus.

Skaityti daugiau decoration array
Istorinės atmintinos vietos

Vileišių šeimos sodybvietė

Šioje vietoje stovėjo ūkininkų Vileišių šeimos sodyba, kurioje gimė ir užaugo būrys Lietuvai nusipelniusių žmonių. Vileišiai – kovotojai už lietuviškos spaudos laisvę, švietėjai, verslininkai, lietuvybės gaivintojai, kultūros ir meno rėmėjai, valstybininkai, savivaldos kūrėjai, atgimusios Lietuvos statytojai… 1991 m. vasario 16 d. sodybvietėje atidengtas stogastulpis Vileišių šeimai (skulpt. Arūnas Grušas). Jame pavaizduoti penki broliai: inžinierius Petras, teisininkas, 1918 m. Vasario 16-sios Nepriklausomybės akto signataras Jonas, gydytojas Antanas, kunigas Juozas ir žemdirbys Kazimieras. 2001 m. pradėtas kurti Vileišių parkas. Šešiems broliams čia ošia ąžuoliukai, o dvi seseris simbolizuoja eglės. Medeliai parke sodinami įvairiomis Pasvalio kraštui reikšmingomis progomis.

Skaityti daugiau decoration array
Skip to content