Lankytinos vietos Pasvalio rajone

1750 m. Krinčino parapijos klebono Jeronimo Šarkevičiaus bei vietinių Baluškių dvarininkų Karpių iniciatyva ir apylinkės žmonių aukomis buvo pradėta statyti mūrinė koplyčia, gerokai didesnė už senąją medinukę. Leidimo statyti maldos namus neturėta, todėl tai buvęs rimtas pažeidimas. Tik 1782 m. pats popiežius pasirašė tokį dokumentą.

1803 m. pastatyta bažnyčia turi baroko ir klasicizmo bruožų. Tikima, kad Jėzaus Nazariečio skulptūra bažnyčios didžiajame altoriuje turi stebuklingų galių – išgydo sunkiausius ligonius. Kiekvienais metais švenčiamos Daujėnų Sekminės – daugiau nei šimtmetį skaičiuojantys šio krašto atlaidai. Sekminių atlaidai trukdavo visą savaitę, maldininkai atvykdavo net iš Žemaitijos. Pamaldžiausieji iki bažnyčios kelis kilometrus eidavo kẽliais. Į atlaidus iki šiol atvyksta daug žmonių ne tik iš Pasvalio, sugrįžta kraštiečiai, išsibarstę po visą Lietuvą!

Po pralaimėto 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją Lietuvos kaimuose buvo apgyvendintos rusų kolonistų šeimos. Gegabrastos kaime įsikūrė stačiatikių bendruomenė. Ji turėjo savo mokyklą, kapines, o XIX a. pabaigoje pasistatė jaukius maldos namus – nedidelę medinę cerkvę. Ryškiai geltona su dar ryškesniais žaliais kupolais šventovė romantiškai spindi pušyno ramybėje. Gegabrastos kaime jau nėra rusų bendruomenės, tačiau cerkvė veikia, kasmet gegužės mėnesį vyksta tituliniai atlaidai, suvažiuoja tikintieji iš viso Panevėžio regiono.

Nuo 1925 m. iki 1941 m. Gulbinėnų dvaro sodyba priklausė generolui Kaziui Ladygai. Jis mėgino sukurti modernų ūkį, paversti dvarą tikru apylinkės kultūros centru. K. Ladygos rūpesčiu Gulbinėnuose buvo įsteigtas pašto skyrius, parduotuvė, papildomi pradžios mokyklos skyriai, nutiesti keliai. Didžiausios gyventojų padėkos jis nusipelnė dvare įkurdamas koplyčią, vėliau paremdamas bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą. 1945 m. Gulbinėnų dvaro rūmuose pradėjo veikti septynmetė mokykla ir veikė iki 1992 m. Šiandien dvaras priklauso privačiam asmeniui.

Sodybos teritoriją sudarė trys zonos: reprezentacinė, ūkinė ir rekreacinė. Reprezentacinės dalies kompozicija charakteringa dar XVIII a. barokinių dvarų sodyboms. Visi pastatai iš raudonų plytų bei akmens mūro. Šiandien išlikę 10 pastatų ar jų fragmentų: rūmai, svirnas, padarginė, tvartai bei ūkiniai pastatai. Už dvaro rūmų plyti didelis parkas su unikalia tvenkinių ir kanalų sistema. Tvenkiniai buvo apsodinti akacijomis, šokių aikštelė – liepomis.

Joniškėlio dvarą nuo XVII a. vidurio iki 1940 m. valdė viena plačiausių Lietuvoje Karpių giminė. XVIII a. antroje pusėje jie pasistatė klasicistinius dvaro rūmus ir pradėjo kurti parką. XIX a. parką formavo vokiečių architektas Francas Lehmanas. Senoji parko dalis kairiajame Mažupės krante įveista angliškuoju stiliumi. Dešinysis krantas priklauso prancūziškajam parkui. Karpiai skoningai tvarkė parko erdves, čia vyko giminės susibūrimai, savaitgalio koncertai. Parko takais vaikštinėjo iškilios lietuvių kultūros asmenybės, rašytojai, visuomenės veikėjai. Šiandien tai vienas iš dešimties didžiausių (34 ha) ir vertingiausių dvarų parkų Lietuvoje. Rūmų parteryje vasarą žydi 200 krūmų rožynas. Pasivaikščiokite parko takeliais, pasigrožėkite retomis augalų rūšimis, pailsėkite pavėsinėje. Ir bent vienąkart atvykite į paslaptingąją „Naktį Karpių dvare“.

Legenda. Kadaise parke niekaip neprigijo medžiai. Dvaro ūkvedys pasiūlė makabrišką sprendimą: nekaltų kūdikių krauju palaistyti būsimo parko žemę. Karpis taip ir padarė – medžiai prigijo ir suvešėjo. Ten, kur liejosi berniukų kraujas, išaugo ąžuolai, kur mergaičių – sužaliavo liepos. Tačiau prakeikto dvarininko siela blaškysis po parką tol, kol jame oš bent vienas ąžuolas. Ir šiandien žaibuojant ąžuolų vainikuose išnyra Karpio veidas, maldaujantis, kad žaibas trenktų ir sudegintų galiūnus. Tik tuomet jis gaus ramybę…

Joniškėlyje, tuomet vadintame Janiškiais, medinė bažnyčia ar koplyčia buvo jau nuo 1685 m. Ją fundavo dvarininkė Kotryna Stankevičiūtė-Puzinienė. Šventovė stovėjo dabartinėse senosiose kapinėse, vadinamose „Mūrinėmis“. 1794 m. ją nusiaubė T. Kosciuškos sukilimo dalyviai: apiplėšė kleboniją, rekvizavo liturginius reikmenis. Incidento metu šventovė buvusi padegta, galbūt norint nuslėpti pėdsakus ar konflikto įkarštyje. Yra žinoma, kad jau 1788 m. Joniškėlio dvarininko Benedikto Karpio lėšomis buvo pradėtos naujos mūrinės šventovės statybos miestelio pakraštyje prie Mažupės. Bažnyčia baigta 1792 m. Tai vertingas ankstyvojo klasicizmo architektūros paminklas. Jos vidus išraiškingų barokinių ir neobarokinių formų, gana vieningos stilistikos. Išsiskiria didysis altorius ir labai savitos formos bokštas – retenybė Lietuvos sakralinėje architektūroje. Bažnyčios formoje galima įžvelgti karsto motyvą. Pasak legendos, brolį nužudęs Karpis popiežiaus paliepimu turėjęs pastatyti būtent tokią bažnyčią, kuri jam kasdien primintų kraupų nusikaltimą.

Pirmoji bažnyčia minima 1585 m. Antrąją 1611 m. pastatė nuo Rusijos caro pabėgęs Dimitrijus Kurbskis. Jai skyrė 7 valakus žemės su baudžiauninkais. 1611 m. įsteigta parapinė mokykla. 1736 m. inventoriuje jau minima nauja Krinčino bažnyčia. 1794 m. ją apiplėšė Kosciuškos sukilėliai.

Dabartinė bažnyčia pastatyta 1782 m. klebono Jono Jeronimo Šarkevičiaus rūpesčiu. Šešerius metus čia vikaravo poetas Antanas Vienažindys (1841–1892). Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, stačiakampio plano, bazilikinė, dvibokštė. Vidus 3 navų. Yra 5 altoriai. Šventoriuje stovi istoristinių formų varpinė.

Autentišką patirtį dovanojanti vieta. Siūlome nuvykti į bunkerį miško gūdumoje, kur prisėdę ant medinių gultų žvakių šviesoje pavartysite pogrindžio spaudos, susipažinsite su partizano priesaika, padainuosite partizaninių dainų, atsiversite maldaknygę… Čia pavargę po kovų ar sužeisti slėpėsi Pasvalio krašto partizanai, vadovaujami Jono Alenčiko-Dragūno. Tikrasis bunkeris buvo įrengtas 1945 metais, bet mūšio metu sunaikintas. Pirmą kartą atstatytas 1997 m., tačiau laikas ir gamta padarė savo… 2019 m. bunkerį atkūrė Pasvalio krašto muziejus. Pakeliavę laiku vėl galėsite grįžti į šiandieną! Apie tikrąjį partizanų gyvenimą pamatysite 3D filmuke, užsukę į Pasvalio krašto muziejų.

Šioje vietoje Žaliosios girios partizanai bunkerį įsirengė 1944 m. rudenį, pavadino jį „Prie Margių Šermukšnio takelio“. 1945 m. spalio 6 d. prie bunkerio mūšyje su rusų kareiviais žuvo iš Margių kaimo kilęs partizanas Jonas Tamošiūnas-Vyturys. Tąkart žuvo dar vienas partizanas, kurio vardas, deja, nežinomas. Kiti laimingai pasitraukė.

Bunkerį 2004 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno. Partizanų atminimui jų bendražygis Juozas Tamulionis pastatė medinį kryžių.

Įrengtas 1948 m. bunkeris buvo vienas iš partizanų vado Povilo Žilio-Klevo štabų. Jo būrio kovotojai priklausė Vyčio apygardos Žaliosios rinktinei.

Autentiškas bunkeris niekada nebuvo aptiktas priešo ir sunaikintas, jį sunaikino gamta. Bunkerį 2003 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno.

Koplyčia skirta 1794 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vado generolo leitenanto Tomo Vavžeckio atminimui. Jis būrė sukilėlius Pušaloto apylinkėse, vėliau vadovavo Žemaičių divizijai, o Tadui Kosciuškai patekus į nelaisvę buvo paskirtas viso sukilimo vadu. Koplyčią fundavo Tomo Vavžeckio brolis, Niurkonių dvaro valdytojas Juozapas Vavžeckis. Šventovė pastatyta 1828 m. Jos požemiuose buvo laidojami vietos dvarininkai. Tai viena gražiausių vėlyvojo klasicizmo koplyčių Lietuvoje. Be to, tai vienintelis architektūros paminklas Lietuvoje, skirtas 1794 m. sukilimo atminimui. Netoliese laukuose išlikęs akmeninis, legendomis apipintas Niurkonių dvaro stulpas. Koplyčia nerestauruota, tačiau kasmet birželio mėnesį čia vyksta Šv. Aloyzo atlaidai.

Išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatai. Dvaras priklausė Klebokui, paskui – baronui Liudvikui Ropui. Jis įveisė parką ir pastatė iki šiol išlikusius raudono mūro dvaro rūmus. Sovietmečiu rūmuose veikė kultūros namai, vietinio ūkio administracinis centras. Vėliau čia gyveno šeimos. 2003 m. rūmų pastatą įsigijo privatus asmuo.

Dvaro rūmai – raudonų plytų mūro, centrinė dalis dviejų aukštų, su mansarda. Palei Jiešmens upelį plyti mišriojo stiliaus parkas – vietos žmonių ir svečių poilsio vieta. Kabantis medinis tiltas sujungia Jiešmens tvenkinio krantus, siūloma galimybė paplaukioti vandens dviračiais. Parke auga ąžuolas – botaninis gamtos paminklas, jo skersmuo siekia 1,5 m.

Čia, buvusio Stebeikėlių kaimo sodyboje, 1907 m. vasario 2 d. gimė būsimasis lietuvių literatūros klasikas, Pasvalio miesto Garbės pilietis Bernardas Brazdžionis. Vos metukų sulaukęs berniukas kartu su tėvais paliko gimtinę ir išvyko už Atlanto. Vėliau sugrįš, lankys Žadeikių, Pasvalio pradžios mokyklas, Biržų gimnaziją, studijuos Vytauto Didžiojo universitete. Paskui ilgi gyvenimo metai išeivijoje… Gimtasis sodžius dažnai šmėžuos poeto kūryboje. Čia veda siauras, dulkėtas kelelis, o kaimynystėje išlikusi paskutinė kaimo sodyba primena, kaip galbūt atrodė Brazdžionių ūkis. Šiandien apie jį primena galingas šimtametis ąžuolas bei 1989 m. pastatytas stogastulpis su Šv. Roko figūra. Atgimimo metais poeto sugrįžimas į tėviškę būdavo ypač jautrus.

Miško tankmėje pasislėpusi geltona šventovė skaičiuoja šimtmečius. Sunku atsekti jos istoriją, kadangi ji mažai tyrinėta. Istoriniai šaltiniai liudija, kad koplyčia pastatyta 1736 m. Daug kartų niokota, naikinta ir vėl atstatyta. Vieną kartą metuose – paskutinį rugpjūčio sekmadienį – koplyčia atgyja ir pakviečia į Šv. Augustino atlaidus. Šventoriuje palaidoti Lietuvos partizanai.

Manoma, kad XVII a. pirmoje pusėje Pumpėnuose galėjo stovėti nedidelė bažnytėlė. Tačiau tikslesnės yra žinios, kad ne vėliau kaip 1665 m. dvarininkai Jurgis ir Povilas Zavadskiai miestelyje įkurdino karmelitų vienuolius ir jiems pastatė maldos namus. 1770 m. šventovė ir visas vienuolyno kompleksas sudegė. Neilgai trukus, 1797-aisiais, nelaimė pasikartojo – supleškėjo vienuolių lėšomis atstatyti pastatai. Atėjo laikas Pumpėnuose turėti mūrinę bažnyčią. Kad parapijiečiai galėtų susirinkti maldai, karmelitai įrengė laikiną statinį iš molio, dengtą šiaudais (šopa). Pagaliau 1818 m. baigta statyti dabartinė akmenų ir plytų mūro bažnyčia. Pumpėnuose tuomet gyveno 5 vienuoliai karmelitai, jie turėjo jurisdiką miestelyje. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, bet vienuolyno pastatas liko parapijai. 1898 m. įrengti 20 registrų vargonai.

Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, turi ir klasicizmo bruožų, stačiakampio plano, halinė, bebokštė. Vidus 3 navų, skliautuotas. Į šventoriaus tvorą įkomponuota akmenų mūro varpinė.

Mūrinis sinagogos pastatas iškilo 1913 m. vietoj sudegusios medinės žydų šventovės. Sinagoga buvo ne tik dvasinio, bet ir kultūrinio, visuomeninio Pušaloto žydų gyvenimo centras, čia vykdavo bendruomenės susirinkimai. Lėšas statybai surinko JAV gyvenantys tautiečiai.

Su sinagogos statybomis susijęs tragiškas epizodas. Iš už Atlanto atkeliavusius pinigus saugojo vaistininkas ir kartu rabinas Reuvenas Brogas. Naktį į namus įsiveržę žudikai nužudė rabiną, jo žmoną, sunkiai sužeidė sūnų. Jaunėlis Israelis miegojo kitame kambaryje. Šeimos tragediją išgyvenusius anūkus užaugino Panevėžyje gyvenusi jų senelė. Suaugęs Israelis Brogas išvyko į Izraelį, jo sūnus pasikeitė protėvių pavardę ir tapo Ehudu Baraku. Tarptautinėje politikoje šis vardas gerai žinomas: Izraelio ministras pirmininkas, gynybos, užsienio reikalų, kitų ministerijų vadovas.

Sovietmečiu sinagogoje veikė kolūkio pieninė, konservų fabrikas, dirbtinių odų cechas, malūnas.

Pušaloto sinagoga – vieninteliai pilnai išlikę žydų maldos namai Pasvalio rajone.