Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Visuomet tikėta jo stebuklingomis galiomis. Per Sekminių atlaidus prie šaltinio plūsdavo ir pėsti, ir raiti, ir ratuoti, o norintys pasveikti eidavo kẽliais. Šaltinis seniau atrodė visiškai kitaip. Iki 1938 m. telkšojo bala, kurioje žmonės plaudavo savo ligų kamuojamas, žaizdotas kūno vietas.

Sovietmečiu šaltinis valdžios nurodymu buvo užpiltas žemėmis. Atkūrus nepriklausomybę daujėniečiai šaltinį entuziastingai atgaivino ir pavertė sakraline vieta.

Šioje vietoje seniau ėjo siaurojo geležinkelio linija iš Joniškėlio į Žeimelį. Tiltas per Mūšą pastatytas Antrojo pasaulinio karo metais, jį statė vokiečių nelaisvėje buvę sovietų kariai. Švobiškyje net buvo įkurta belaisvių stovykla. Tilto ilgis – 70 m, plotis – 2,6 m, aukštis – 9,6 m. Tai vienintelis Lietuvoje gelžbetoninis arkinis tiltas siaurojo geležinkelio ruože. Statiniui naudotos labai geros kokybės medžiagos. Sovietmečiu geležinkelio linija buvo panaikinta, jos vietoje nutiestas kelias, o tiltas pritaikytas automobilių eismui.

Anot legendos, po šiuo ąžuolų mėgdavęs sėdėti žymus fotochemijos tyrinėtojas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, pasaulinio garso mokslininkas Teodoras fon Grotusas (Theodor von Grotthuß). Jis gyveno ir dirbo netoliese Gedučių dvarelyje. Miške išliko T. Grotuso kapo rūsys, kuriame jis buvo palaidotas, vėliau palaikai perkelti kitur. Ąžuolas yra valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. 

Senasis Toliūnų vandens malūnas minimas jau 1857 metais. Jis priklausė Toliūnų dvarui, turėjo tik vienas girnas. 1905 m. malūnas sudegė. Gaisrą galėjo sukelti senuose įrenginiuose tekėjęs tepalas. Naujieji dvaro šeimininkai 1909 m. pastatė naują lauko akmenų mūro malūną, tebestovintį iki šiol.

Malūnas trijų aukštų. Viršutiniame buvo dvejos girnos ir valsčiai. Apatiniame – įtaisai miltams, kruopoms išbyrėti į maišus. Vakarinėje dalyje buvo įrengtos gyvenamosios patalpos – trys kambariai ir virtuvė.

Pirmojo pasaulinio karo metais Toliūnų dvare ir malūne šeimininkavo vokiečiai. Vėliau jį nupirko Pakruojo krašto žydai, kurie čia negyveno, o samdė vietinius darbininkus. 1927 m. pastatą įsigijo iš JAV atvykusi ponia Agnieška Jasukevičienė, kurios dėka malūne įrengta vilnos apdirbimo įranga. Malūnas buvęs garsus visame krašte, čia atvykdavo klientai net iš Panevėžio. Sovietmečiu girnas suko elektros variklis. Paskui malūnas nustojo veikti. Šiandien jis privati nuosavybė, tačiau stūkso apleistas.

Malūno sienoje įamžinta jo pastatymo data – 1899 m. Malūną statė Plonėnų dvarininkas baronas Hanas. Galingas, 4 aukštų, 18 metrų aukščio pastatas sumūrytas iš vietinio molio plytų. Pamatai iš lauko akmenų. Malūnas turėjęs keturis sparnus ir modernų grąžulą, įrenginį, skirtą kepurei nustatyti prieš vėją. Sukosi keturios girnos: dvejos pašariniams grūdams malti, vienos duoniniams ir dar vienos pitliavojimui. Nepriklausomos Lietuvos laikais malūną nuomojosi žydas Moderniekas, bet dėl nesutarimų jis buvo išvarytas. Naujasis savininkas pastatė garo mašiną ir įrengė lentpjūvę. Lietuvą okupavę sovietai malūną nacionalizavo, o šeimininką ištrėmė į Sibirą. 9 dešimtmetyje malūnas buvo restauruotas, pritaikytas pobūviams, šalia pastatytas priestatas. Tačiau pasikeitus politinei santvarkai darbai nebuvo baigti. Privatizuotame pastate veikė kavinė-baras, vėliau – dėvėtų rūbų parduotuvė. Malūnas nebesulaukė reikiamo dėmesio, prarado savo veidą, nukrito sparnai, pradėjo irti mūras.

Velniakalnis – geležies amžiaus archeologinė vieta. Manoma, jog pagonybės laikais čia buvo religinių apeigų atlikimo vieta – alkvietė. Žinomi tik pavieniai archeologiniai radiniai.

Ant aukščiausios Pasvalio krašto kalvos – Velniakalnio yra įrengtas Saulės laikrodis. Velniakalnio aukštis 75,2 m. virš jūros lygio. Dangaus šviesulių stebykla Velniakalnyje buvo sukurta remiantis senąja baltų tradicija. Anuomet dideli akmenys žymėjo svarbias vietas: kryžkeles, palaidojimo vietas, žemių ribas, dangaus stebėjimo taškus. Dangaus šviesulių stebyklą ir saulės laikrodį sukūrė tautodailininkas Arūnas Grušas (Pasvalys). Laikrodis pradėjo veikti 2019 m. rugsėjo 22-ąją, minint Baltų vienybės dieną. Velniakalnio saulės laikrodis yra unikalus savo forma, jis įtrauktas į virtualų pasaulinį saulės laikrodžių atlasą www.sundialatlas.net.

Velniakalnyje švenčiamos Joninės, Liepos 6-oji – Valstybės diena, rugsėjo 22 d. čia uždegama Baltų vienybės ugnis.