Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Ant Lėvens upės kranto malūnas stovi nuo 1764 m. Tai vienas seniausių vandens malūnų Lietuvoje. Anais laikais sukosi trejos girnos, veikė vilnų karšykla. Sovietmečiu malūnas buvo apleistas, įgriuvo stogas, pradėjo griūti akmenų mūro sienos. 9 dešimtmetyje jį atstatė Pasvalio melioracijos statybos valdyba, įsirengė pobūvių salę. Šiuo metu pastatas priklauso privačiam asmeniui. Malūno aplinkoje įrengta senovinės ūkio technikos, etnografinių buities rakandų ekspozicija. Užsukti kviečia svečių namai, erdvė šeimos šventėms ir kitoms iškilmėms.

Valstybinės reikšmės hidrologinis gamtos paminklas. Šaltinis unikalus savo aštriu kvapu ir šleikščiu skoniu. Upelio dugno akmenėliai ir pakraščių žolė tokia balta, kad šaltinis pramintas Baltuoju. Jo vanduo skaidrus, bespalvis, turi aštrų sieros vandenilio kvapą, nemalonaus skonio, nes jame daug sulfatų (gipso) ir kitų cheminių junginių.

Svirties pagalba galima iš rentinio pasisemti vandens.

Nuo 1925 m. iki 1941 m. Gulbinėnų dvaro sodyba priklausė generolui Kaziui Ladygai. Jis mėgino sukurti modernų ūkį, paversti dvarą tikru apylinkės kultūros centru. K. Ladygos rūpesčiu Gulbinėnuose buvo įsteigtas pašto skyrius, parduotuvė, papildomi pradžios mokyklos skyriai, nutiesti keliai. Didžiausios gyventojų padėkos jis nusipelnė dvare įkurdamas koplyčią, vėliau paremdamas bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą. 1945 m. Gulbinėnų dvaro rūmuose pradėjo veikti septynmetė mokykla ir veikė iki 1992 m. Šiandien dvaras priklauso privačiam asmeniui.

Sodybos teritoriją sudarė trys zonos: reprezentacinė, ūkinė ir rekreacinė. Reprezentacinės dalies kompozicija charakteringa dar XVIII a. barokinių dvarų sodyboms. Visi pastatai iš raudonų plytų bei akmens mūro. Šiandien išlikę 10 pastatų ar jų fragmentų: rūmai, svirnas, padarginė, tvartai bei ūkiniai pastatai. Už dvaro rūmų plyti didelis parkas su unikalia tvenkinių ir kanalų sistema. Tvenkiniai buvo apsodinti akacijomis, šokių aikštelė – liepomis.

Joniškėlio dvarą nuo XVII a. vidurio iki 1940 m. valdė viena plačiausių Lietuvoje Karpių giminė. XVIII a. antroje pusėje jie pasistatė klasicistinius dvaro rūmus ir pradėjo kurti parką. XIX a. parką formavo vokiečių architektas Francas Lehmanas. Senoji parko dalis kairiajame Mažupės krante įveista angliškuoju stiliumi. Dešinysis krantas priklauso prancūziškajam parkui. Karpiai skoningai tvarkė parko erdves, čia vyko giminės susibūrimai, savaitgalio koncertai. Parko takais vaikštinėjo iškilios lietuvių kultūros asmenybės, rašytojai, visuomenės veikėjai. Šiandien tai vienas iš dešimties didžiausių (34 ha) ir vertingiausių dvarų parkų Lietuvoje. Rūmų parteryje vasarą žydi 200 krūmų rožynas. Pasivaikščiokite parko takeliais, pasigrožėkite retomis augalų rūšimis, pailsėkite pavėsinėje. Ir bent vienąkart atvykite į paslaptingąją „Naktį Karpių dvare“.

Legenda. Kadaise parke niekaip neprigijo medžiai. Dvaro ūkvedys pasiūlė makabrišką sprendimą: nekaltų kūdikių krauju palaistyti būsimo parko žemę. Karpis taip ir padarė – medžiai prigijo ir suvešėjo. Ten, kur liejosi berniukų kraujas, išaugo ąžuolai, kur mergaičių – sužaliavo liepos. Tačiau prakeikto dvarininko siela blaškysis po parką tol, kol jame oš bent vienas ąžuolas. Ir šiandien žaibuojant ąžuolų vainikuose išnyra Karpio veidas, maldaujantis, kad žaibas trenktų ir sudegintų galiūnus. Tik tuomet jis gaus ramybę…

Autentišką patirtį dovanojanti vieta. Siūlome nuvykti į bunkerį miško gūdumoje, kur prisėdę ant medinių gultų žvakių šviesoje pavartysite pogrindžio spaudos, susipažinsite su partizano priesaika, padainuosite partizaninių dainų, atsiversite maldaknygę… Čia pavargę po kovų ar sužeisti slėpėsi Pasvalio krašto partizanai, vadovaujami Jono Alenčiko-Dragūno. Tikrasis bunkeris buvo įrengtas 1945 metais, bet mūšio metu sunaikintas. Pirmą kartą atstatytas 1997 m., tačiau laikas ir gamta padarė savo… 2019 m. bunkerį atkūrė Pasvalio krašto muziejus. Pakeliavę laiku vėl galėsite grįžti į šiandieną! Apie tikrąjį partizanų gyvenimą pamatysite 3D filmuke, užsukę į Pasvalio krašto muziejų.

Šioje vietoje Žaliosios girios partizanai bunkerį įsirengė 1944 m. rudenį, pavadino jį „Prie Margių Šermukšnio takelio“. 1945 m. spalio 6 d. prie bunkerio mūšyje su rusų kareiviais žuvo iš Margių kaimo kilęs partizanas Jonas Tamošiūnas-Vyturys. Tąkart žuvo dar vienas partizanas, kurio vardas, deja, nežinomas. Kiti laimingai pasitraukė.

Bunkerį 2004 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno. Partizanų atminimui jų bendražygis Juozas Tamulionis pastatė medinį kryžių.

Įrengtas 1948 m. bunkeris buvo vienas iš partizanų vado Povilo Žilio-Klevo štabų. Jo būrio kovotojai priklausė Vyčio apygardos Žaliosios rinktinei.

Autentiškas bunkeris niekada nebuvo aptiktas priešo ir sunaikintas, jį sunaikino gamta. Bunkerį 2003 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno.

Išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatai. Dvaras priklausė Klebokui, paskui – baronui Liudvikui Ropui. Jis įveisė parką ir pastatė iki šiol išlikusius raudono mūro dvaro rūmus. Sovietmečiu rūmuose veikė kultūros namai, vietinio ūkio administracinis centras. Vėliau čia gyveno šeimos. 2003 m. rūmų pastatą įsigijo privatus asmuo.

Dvaro rūmai – raudonų plytų mūro, centrinė dalis dviejų aukštų, su mansarda. Palei Jiešmens upelį plyti mišriojo stiliaus parkas – vietos žmonių ir svečių poilsio vieta. Kabantis medinis tiltas sujungia Jiešmens tvenkinio krantus, siūloma galimybė paplaukioti vandens dviračiais. Parke auga ąžuolas – botaninis gamtos paminklas, jo skersmuo siekia 1,5 m.

Rašytoja, publicistė ir švietėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) Joniškėlyje praleido beveik 40 savo gyvenimo metų. Tai buvo miestelio kultūrinio pakilimo, lietuvybės klestėjimo laikotarpis, kai suvažiuodavo iškiliausios to meto lietuvių tautos asmenybės.

G. Petkevičaitė gimė Puziniškio dvarelyje (Panevėžio r.), inteligentų bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Leonas Petkevičius vertėsi gydytojo praktika, motina Malvina Chodakauskaitė buvo baigusi Vilniaus gimna­ziją. 1865 m. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio ligoninės vedėju ir persikėlė čia gyventi su savo gausia šeima. Gabrielę dvejus metus (1866–1868) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis.

1920 m. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Jai, kaip vyriausiai seimo narei, teko garbė pirmininkauti pirmajam posėdžiui. Ji net dalyvavo Lietuvos prezidento rinkimuose, buvo pirmoji moteris kandidatė. Jos vardu pavadinta Joniškėlio gimnazija.

Akmuo gulėjo netoliese esančioje Šimkūnų sodyboje greta jaujos. Į šiuos kraštus jį atrideno ledynai. Virš žemės matėsi tik nedidelė milžino dalis. 1985 m., vykdant melioraciją, riedulys buvo atkastas ir galingais traktoriais velkamas arčiau kelio. Tačiau slėniausioje vietoje akmuo pradėjo strigti, lynai nutrūko, todėl riedulį teko palikti čia, apie metrą įsmegusį dirvoje. Valstybinės reikšmės gamtos paminklas. Matmenys 4,5x3x2,5 m.

Čia, buvusio Stebeikėlių kaimo sodyboje, 1907 m. vasario 2 d. gimė būsimasis lietuvių literatūros klasikas, Pasvalio miesto Garbės pilietis Bernardas Brazdžionis. Vos metukų sulaukęs berniukas kartu su tėvais paliko gimtinę ir išvyko už Atlanto. Vėliau sugrįš, lankys Žadeikių, Pasvalio pradžios mokyklas, Biržų gimnaziją, studijuos Vytauto Didžiojo universitete. Paskui ilgi gyvenimo metai išeivijoje… Gimtasis sodžius dažnai šmėžuos poeto kūryboje. Čia veda siauras, dulkėtas kelelis, o kaimynystėje išlikusi paskutinė kaimo sodyba primena, kaip galbūt atrodė Brazdžionių ūkis. Šiandien apie jį primena galingas šimtametis ąžuolas bei 1989 m. pastatytas stogastulpis su Šv. Roko figūra. Atgimimo metais poeto sugrįžimas į tėviškę būdavo ypač jautrus.

Pirmasis tiltas šioje vietoje labai skyrėsi nuo dabartinio. Jis buvo medinis, pastatytas 1920 m. Prigijęs „Laisvės“ tilto pavadinimas ilgam įsitvirtino vietos gyventojų sąmonėje. Medinis tiltas išstovėjo tik šešerius metus. Srauni ir vandeninga Mūšos upė nuolat niokojo medines dalis, o ledų sangrūdos kiekvieną pavasarį grasindavo tiltą nugriauti. 1926 m. ledonešis pasiekė apatines tilto dalis ir smarkiai pažeidė konstrukcijas. Tiltas įlinko ir juo važiuoti tapo pavojinga. 

1927 m. Mūšos krantus sujungęs naujas gelžbetoninis tiltas tapo Ustukių kaimo simboliu. Tai vienas gražiausių Pasvalio krašto statinių. Jį suprojektavo anykštėnas Pranas Markūnas. 1927 m. liepos 29 d. tilto atidarymo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona. Tiltas buvo pavadintas jo vardu. Ustukių bendruomenės iniciatyva virš tilto nuolat plazda Lietuvos valstybinė vėliava.

Pumpėnų miestelyje vėjo malūnas pastatytas 1925 m. Jonas Kulalis čia investavo Amerikoje uždirbtą savo kapitalą. Investicijų būta nemenkų, pastato liemuo sumūrytas iš raudonų plytų, pamatai iš skaldytų lauko akmenų. Lietuvą okupavę sovietai malūną nacionalizavo, o šeimininką ištrėmė į Sibirą. Kolūkio laikais girnas jau suko elektra, tad sparnai supuvo ir nukrito. 9 dešimtmetyje bandyta pastatą restauruoti, pritaikyti pobūviams, muziejui, tačiau pasikeitus politinei santvarkai to nespėta padaryti. Privatizuotame malūne keletą metų veikė kavinė, paskui jis du dešimtmečius stovėjo tuščias. Valstybės saugomo objekto statusą turintį malūną vėl išgarsino naujieji jo šeimininkai – VšĮ „Būk geresnis“. Iniciatyvaus jaunimo organizacija sėkmingai surinko lėšas, reikalingas tvarkybos darbų projekto parengimui. Simbolines plytas įsigijo ir taip malūną parėmė įstaigos, organizacijos, bendruomenės bei pavieniai asmenys. Parengtas projektas buvo palankiai sutiktas visuomenėje, jį įvertino specialistai ir rekomendavo skirti valstybinį finansavimą. Jeigu viskas vyks sėkmingai, malūno atkūrimo darbai turėtų būti baigti pasitinkant šimtąsias jo istorijos metines.

Raubonių kaime vandens malūnas pirmą kartą paminėtas 1775 m. Medinis malūnas stovėjo prie Tatulos upės ir priklausė carinės Rusijos armijos generolo barono Ulricho Sakeno valdomam Raudonpamūšės dvarui. XIX a. antroje pusėje Raubonių malūną valdė baronas Liudvikas fon Ropas. Greičiausiai jis ir pastatė dabartinį raudonų plytų pastatą. 1907 m. latvis Jonas Ribė nupirko ir pastatė vilnų karšimo ir verpimo įrenginius, taip išplėsdamas įmonės teikiamas paslaugas. Aplink Raubonis dideliu spinduliu kitos tokios įmonės nebuvo. Vėliau žydas Chackelis Zivas įrengė naują galingą anglišką ir švedišką techniką: karštuvus, verpimo mašiną. Šie autentiški mechanizmai kasdien sukosi iki 1997 m.

Pastatas yra valstybės saugomas istorijos, technikos ir architektūros paminklas. Didžiausia jo vertybė – išsaugota senoji technologinė vilnos apdirbimo įranga. Šiandien jos darbą galima stebėti restauruotose malūno erdvėse. Rengiami vilnos apdirbimo edukaciniai užsiėmimai. Kasmet vyksta tradicinis amatų festivalis „Vilnonės dienos“.

Dolomito atodanga Mūšos dešiniajame krante, gamtos paminklas.

Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ši vieta ir gavo Skalių kalno vardą. Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose – į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 metrų aukščio statų šlaitą, apaugusį žole ir krūmais. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – Pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – Stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 metro storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus ir jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms, pakito jų spalva – pilkas dolomitas tapo gelsvai pilku.