Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Ant Lėvens upės kranto malūnas stovi nuo 1764 m. Tai vienas seniausių vandens malūnų Lietuvoje. Anais laikais sukosi trejos girnos, veikė vilnų karšykla. Sovietmečiu malūnas buvo apleistas, įgriuvo stogas, pradėjo griūti akmenų mūro sienos. 9 dešimtmetyje jį atstatė Pasvalio melioracijos statybos valdyba, įsirengė pobūvių salę. Šiuo metu pastatas priklauso privačiam asmeniui. Malūno aplinkoje įrengta senovinės ūkio technikos, etnografinių buities rakandų ekspozicija. Užsukti kviečia svečių namai, erdvė šeimos šventėms ir kitoms iškilmėms.

1750 m. Krinčino parapijos klebono Jeronimo Šarkevičiaus bei vietinių Baluškių dvarininkų Karpių iniciatyva ir apylinkės žmonių aukomis buvo pradėta statyti mūrinė koplyčia, gerokai didesnė už senąją medinukę. Leidimo statyti maldos namus neturėta, todėl tai buvęs rimtas pažeidimas. Tik 1782 m. pats popiežius pasirašė tokį dokumentą.

1803 m. pastatyta bažnyčia turi baroko ir klasicizmo bruožų. Tikima, kad Jėzaus Nazariečio skulptūra bažnyčios didžiajame altoriuje turi stebuklingų galių – išgydo sunkiausius ligonius. Kiekvienais metais švenčiamos Daujėnų Sekminės – daugiau nei šimtmetį skaičiuojantys šio krašto atlaidai. Sekminių atlaidai trukdavo visą savaitę, maldininkai atvykdavo net iš Žemaitijos. Pamaldžiausieji iki bažnyčios kelis kilometrus eidavo kẽliais. Į atlaidus iki šiol atvyksta daug žmonių ne tik iš Pasvalio, sugrįžta kraštiečiai, išsibarstę po visą Lietuvą!

Po pralaimėto 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją Lietuvos kaimuose buvo apgyvendintos rusų kolonistų šeimos. Gegabrastos kaime įsikūrė stačiatikių bendruomenė. Ji turėjo savo mokyklą, kapines, o XIX a. pabaigoje pasistatė jaukius maldos namus – nedidelę medinę cerkvę. Ryškiai geltona su dar ryškesniais žaliais kupolais šventovė romantiškai spindi pušyno ramybėje. Gegabrastos kaime jau nėra rusų bendruomenės, tačiau cerkvė veikia, kasmet gegužės mėnesį vyksta tituliniai atlaidai, suvažiuoja tikintieji iš viso Panevėžio regiono.

Joniškėlyje, tuomet vadintame Janiškiais, medinė bažnyčia ar koplyčia buvo jau nuo 1685 m. Ją fundavo dvarininkė Kotryna Stankevičiūtė-Puzinienė. Šventovė stovėjo dabartinėse senosiose kapinėse, vadinamose „Mūrinėmis“. 1794 m. ją nusiaubė T. Kosciuškos sukilimo dalyviai: apiplėšė kleboniją, rekvizavo liturginius reikmenis. Incidento metu šventovė buvusi padegta, galbūt norint nuslėpti pėdsakus ar konflikto įkarštyje. Yra žinoma, kad jau 1788 m. Joniškėlio dvarininko Benedikto Karpio lėšomis buvo pradėtos naujos mūrinės šventovės statybos miestelio pakraštyje prie Mažupės. Bažnyčia baigta 1792 m. Tai vertingas ankstyvojo klasicizmo architektūros paminklas. Jos vidus išraiškingų barokinių ir neobarokinių formų, gana vieningos stilistikos. Išsiskiria didysis altorius ir labai savitos formos bokštas – retenybė Lietuvos sakralinėje architektūroje. Bažnyčios formoje galima įžvelgti karsto motyvą. Pasak legendos, brolį nužudęs Karpis popiežiaus paliepimu turėjęs pastatyti būtent tokią bažnyčią, kuri jam kasdien primintų kraupų nusikaltimą.

Pirmoji bažnyčia minima 1585 m. Antrąją 1611 m. pastatė nuo Rusijos caro pabėgęs Dimitrijus Kurbskis. Jai skyrė 7 valakus žemės su baudžiauninkais. 1611 m. įsteigta parapinė mokykla. 1736 m. inventoriuje jau minima nauja Krinčino bažnyčia. 1794 m. ją apiplėšė Kosciuškos sukilėliai.

Dabartinė bažnyčia pastatyta 1782 m. klebono Jono Jeronimo Šarkevičiaus rūpesčiu. Šešerius metus čia vikaravo poetas Antanas Vienažindys (1841–1892). Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, stačiakampio plano, bazilikinė, dvibokštė. Vidus 3 navų. Yra 5 altoriai. Šventoriuje stovi istoristinių formų varpinė.

Autentišką patirtį dovanojanti vieta. Siūlome nuvykti į bunkerį miško gūdumoje, kur prisėdę ant medinių gultų žvakių šviesoje pavartysite pogrindžio spaudos, susipažinsite su partizano priesaika, padainuosite partizaninių dainų, atsiversite maldaknygę… Čia pavargę po kovų ar sužeisti slėpėsi Pasvalio krašto partizanai, vadovaujami Jono Alenčiko-Dragūno. Tikrasis bunkeris buvo įrengtas 1945 metais, bet mūšio metu sunaikintas. Pirmą kartą atstatytas 1997 m., tačiau laikas ir gamta padarė savo… 2019 m. bunkerį atkūrė Pasvalio krašto muziejus. Pakeliavę laiku vėl galėsite grįžti į šiandieną! Apie tikrąjį partizanų gyvenimą pamatysite 3D filmuke, užsukę į Pasvalio krašto muziejų.

Šioje vietoje Žaliosios girios partizanai bunkerį įsirengė 1944 m. rudenį, pavadino jį „Prie Margių Šermukšnio takelio“. 1945 m. spalio 6 d. prie bunkerio mūšyje su rusų kareiviais žuvo iš Margių kaimo kilęs partizanas Jonas Tamošiūnas-Vyturys. Tąkart žuvo dar vienas partizanas, kurio vardas, deja, nežinomas. Kiti laimingai pasitraukė.

Bunkerį 2004 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno. Partizanų atminimui jų bendražygis Juozas Tamulionis pastatė medinį kryžių.

Įrengtas 1948 m. bunkeris buvo vienas iš partizanų vado Povilo Žilio-Klevo štabų. Jo būrio kovotojai priklausė Vyčio apygardos Žaliosios rinktinei.

Autentiškas bunkeris niekada nebuvo aptiktas priešo ir sunaikintas, jį sunaikino gamta. Bunkerį 2003 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno.

Koplyčia skirta 1794 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vado generolo leitenanto Tomo Vavžeckio atminimui. Jis būrė sukilėlius Pušaloto apylinkėse, vėliau vadovavo Žemaičių divizijai, o Tadui Kosciuškai patekus į nelaisvę buvo paskirtas viso sukilimo vadu. Koplyčią fundavo Tomo Vavžeckio brolis, Niurkonių dvaro valdytojas Juozapas Vavžeckis. Šventovė pastatyta 1828 m. Jos požemiuose buvo laidojami vietos dvarininkai. Tai viena gražiausių vėlyvojo klasicizmo koplyčių Lietuvoje. Be to, tai vienintelis architektūros paminklas Lietuvoje, skirtas 1794 m. sukilimo atminimui. Netoliese laukuose išlikęs akmeninis, legendomis apipintas Niurkonių dvaro stulpas. Koplyčia nerestauruota, tačiau kasmet birželio mėnesį čia vyksta Šv. Aloyzo atlaidai.

Rašytoja, publicistė ir švietėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) Joniškėlyje praleido beveik 40 savo gyvenimo metų. Tai buvo miestelio kultūrinio pakilimo, lietuvybės klestėjimo laikotarpis, kai suvažiuodavo iškiliausios to meto lietuvių tautos asmenybės.

G. Petkevičaitė gimė Puziniškio dvarelyje (Panevėžio r.), inteligentų bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Leonas Petkevičius vertėsi gydytojo praktika, motina Malvina Chodakauskaitė buvo baigusi Vilniaus gimna­ziją. 1865 m. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio ligoninės vedėju ir persikėlė čia gyventi su savo gausia šeima. Gabrielę dvejus metus (1866–1868) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis.

1920 m. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Jai, kaip vyriausiai seimo narei, teko garbė pirmininkauti pirmajam posėdžiui. Ji net dalyvavo Lietuvos prezidento rinkimuose, buvo pirmoji moteris kandidatė. Jos vardu pavadinta Joniškėlio gimnazija.

Čia, buvusio Stebeikėlių kaimo sodyboje, 1907 m. vasario 2 d. gimė būsimasis lietuvių literatūros klasikas, Pasvalio miesto Garbės pilietis Bernardas Brazdžionis. Vos metukų sulaukęs berniukas kartu su tėvais paliko gimtinę ir išvyko už Atlanto. Vėliau sugrįš, lankys Žadeikių, Pasvalio pradžios mokyklas, Biržų gimnaziją, studijuos Vytauto Didžiojo universitete. Paskui ilgi gyvenimo metai išeivijoje… Gimtasis sodžius dažnai šmėžuos poeto kūryboje. Čia veda siauras, dulkėtas kelelis, o kaimynystėje išlikusi paskutinė kaimo sodyba primena, kaip galbūt atrodė Brazdžionių ūkis. Šiandien apie jį primena galingas šimtametis ąžuolas bei 1989 m. pastatytas stogastulpis su Šv. Roko figūra. Atgimimo metais poeto sugrįžimas į tėviškę būdavo ypač jautrus.

Miško tankmėje pasislėpusi geltona šventovė skaičiuoja šimtmečius. Sunku atsekti jos istoriją, kadangi ji mažai tyrinėta. Istoriniai šaltiniai liudija, kad koplyčia pastatyta 1736 m. Daug kartų niokota, naikinta ir vėl atstatyta. Vieną kartą metuose – paskutinį rugpjūčio sekmadienį – koplyčia atgyja ir pakviečia į Šv. Augustino atlaidus. Šventoriuje palaidoti Lietuvos partizanai.

Pirmasis tiltas šioje vietoje labai skyrėsi nuo dabartinio. Jis buvo medinis, pastatytas 1920 m. Prigijęs „Laisvės“ tilto pavadinimas ilgam įsitvirtino vietos gyventojų sąmonėje. Medinis tiltas išstovėjo tik šešerius metus. Srauni ir vandeninga Mūšos upė nuolat niokojo medines dalis, o ledų sangrūdos kiekvieną pavasarį grasindavo tiltą nugriauti. 1926 m. ledonešis pasiekė apatines tilto dalis ir smarkiai pažeidė konstrukcijas. Tiltas įlinko ir juo važiuoti tapo pavojinga. 

1927 m. Mūšos krantus sujungęs naujas gelžbetoninis tiltas tapo Ustukių kaimo simboliu. Tai vienas gražiausių Pasvalio krašto statinių. Jį suprojektavo anykštėnas Pranas Markūnas. 1927 m. liepos 29 d. tilto atidarymo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona. Tiltas buvo pavadintas jo vardu. Ustukių bendruomenės iniciatyva virš tilto nuolat plazda Lietuvos valstybinė vėliava.

Manoma, kad XVII a. pirmoje pusėje Pumpėnuose galėjo stovėti nedidelė bažnytėlė. Tačiau tikslesnės yra žinios, kad ne vėliau kaip 1665 m. dvarininkai Jurgis ir Povilas Zavadskiai miestelyje įkurdino karmelitų vienuolius ir jiems pastatė maldos namus. 1770 m. šventovė ir visas vienuolyno kompleksas sudegė. Neilgai trukus, 1797-aisiais, nelaimė pasikartojo – supleškėjo vienuolių lėšomis atstatyti pastatai. Atėjo laikas Pumpėnuose turėti mūrinę bažnyčią. Kad parapijiečiai galėtų susirinkti maldai, karmelitai įrengė laikiną statinį iš molio, dengtą šiaudais (šopa). Pagaliau 1818 m. baigta statyti dabartinė akmenų ir plytų mūro bažnyčia. Pumpėnuose tuomet gyveno 5 vienuoliai karmelitai, jie turėjo jurisdiką miestelyje. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, bet vienuolyno pastatas liko parapijai. 1898 m. įrengti 20 registrų vargonai.

Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, turi ir klasicizmo bruožų, stačiakampio plano, halinė, bebokštė. Vidus 3 navų, skliautuotas. Į šventoriaus tvorą įkomponuota akmenų mūro varpinė.

Pumpėnų miestelyje vėjo malūnas pastatytas 1925 m. Jonas Kulalis čia investavo Amerikoje uždirbtą savo kapitalą. Investicijų būta nemenkų, pastato liemuo sumūrytas iš raudonų plytų, pamatai iš skaldytų lauko akmenų. Lietuvą okupavę sovietai malūną nacionalizavo, o šeimininką ištrėmė į Sibirą. Kolūkio laikais girnas jau suko elektra, tad sparnai supuvo ir nukrito. 9 dešimtmetyje bandyta pastatą restauruoti, pritaikyti pobūviams, muziejui, tačiau pasikeitus politinei santvarkai to nespėta padaryti. Privatizuotame malūne keletą metų veikė kavinė, paskui jis du dešimtmečius stovėjo tuščias. Valstybės saugomo objekto statusą turintį malūną vėl išgarsino naujieji jo šeimininkai – VšĮ „Būk geresnis“. Iniciatyvaus jaunimo organizacija sėkmingai surinko lėšas, reikalingas tvarkybos darbų projekto parengimui. Simbolines plytas įsigijo ir taip malūną parėmė įstaigos, organizacijos, bendruomenės bei pavieniai asmenys. Parengtas projektas buvo palankiai sutiktas visuomenėje, jį įvertino specialistai ir rekomendavo skirti valstybinį finansavimą. Jeigu viskas vyks sėkmingai, malūno atkūrimo darbai turėtų būti baigti pasitinkant šimtąsias jo istorijos metines.