Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Ant Lėvens upės kranto malūnas stovi nuo 1764 m. Tai vienas seniausių vandens malūnų Lietuvoje. Anais laikais sukosi trejos girnos, veikė vilnų karšykla. Sovietmečiu malūnas buvo apleistas, įgriuvo stogas, pradėjo griūti akmenų mūro sienos. 9 dešimtmetyje jį atstatė Pasvalio melioracijos statybos valdyba, įsirengė pobūvių salę. Šiuo metu pastatas priklauso privačiam asmeniui. Malūno aplinkoje įrengta senovinės ūkio technikos, etnografinių buities rakandų ekspozicija. Užsukti kviečia svečių namai, erdvė šeimos šventėms ir kitoms iškilmėms.

1750 m. Krinčino parapijos klebono Jeronimo Šarkevičiaus bei vietinių Baluškių dvarininkų Karpių iniciatyva ir apylinkės žmonių aukomis buvo pradėta statyti mūrinė koplyčia, gerokai didesnė už senąją medinukę. Leidimo statyti maldos namus neturėta, todėl tai buvęs rimtas pažeidimas. Tik 1782 m. pats popiežius pasirašė tokį dokumentą.

1803 m. pastatyta bažnyčia turi baroko ir klasicizmo bruožų. Tikima, kad Jėzaus Nazariečio skulptūra bažnyčios didžiajame altoriuje turi stebuklingų galių – išgydo sunkiausius ligonius. Kiekvienais metais švenčiamos Daujėnų Sekminės – daugiau nei šimtmetį skaičiuojantys šio krašto atlaidai. Sekminių atlaidai trukdavo visą savaitę, maldininkai atvykdavo net iš Žemaitijos. Pamaldžiausieji iki bažnyčios kelis kilometrus eidavo kẽliais. Į atlaidus iki šiol atvyksta daug žmonių ne tik iš Pasvalio, sugrįžta kraštiečiai, išsibarstę po visą Lietuvą!

Po pralaimėto 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją Lietuvos kaimuose buvo apgyvendintos rusų kolonistų šeimos. Gegabrastos kaime įsikūrė stačiatikių bendruomenė. Ji turėjo savo mokyklą, kapines, o XIX a. pabaigoje pasistatė jaukius maldos namus – nedidelę medinę cerkvę. Ryškiai geltona su dar ryškesniais žaliais kupolais šventovė romantiškai spindi pušyno ramybėje. Gegabrastos kaime jau nėra rusų bendruomenės, tačiau cerkvė veikia, kasmet gegužės mėnesį vyksta tituliniai atlaidai, suvažiuoja tikintieji iš viso Panevėžio regiono.

1941 m. rugpjūčio pabaigoje šioje vietoje buvo nužudyti ir dviejose masinėse kapavietėse užkasti 1349 žydų tautybės žmonės iš Pasvalio, Vabalninko, Joniškėlio, Saločių, Vaškų bei Daujėnų. Egzekuciją įvykdė 1-ojo Lietuvos policijos bataliono 3-osios kuopos budeliai.

Nužudytų žydų skaičius tiksliai žinomas iš SS pulkininko Karlo Jägerio ataskaitos apie 1941 m. įvykdytas užduotis. Vienoje kapavietėje guli 402 vyrų palaikai, kitoje – 738 moterų ir 209 vaikų. Žudynių praktikoje taip stengtasi išvengti nepageidaujamų emocijų ir neramumų. Abiejose vietose stovi atminimo paminklai.

Joniškėlyje, tuomet vadintame Janiškiais, medinė bažnyčia ar koplyčia buvo jau nuo 1685 m. Ją fundavo dvarininkė Kotryna Stankevičiūtė-Puzinienė. Šventovė stovėjo dabartinėse senosiose kapinėse, vadinamose „Mūrinėmis“. 1794 m. ją nusiaubė T. Kosciuškos sukilimo dalyviai: apiplėšė kleboniją, rekvizavo liturginius reikmenis. Incidento metu šventovė buvusi padegta, galbūt norint nuslėpti pėdsakus ar konflikto įkarštyje. Yra žinoma, kad jau 1788 m. Joniškėlio dvarininko Benedikto Karpio lėšomis buvo pradėtos naujos mūrinės šventovės statybos miestelio pakraštyje prie Mažupės. Bažnyčia baigta 1792 m. Tai vertingas ankstyvojo klasicizmo architektūros paminklas. Jos vidus išraiškingų barokinių ir neobarokinių formų, gana vieningos stilistikos. Išsiskiria didysis altorius ir labai savitos formos bokštas – retenybė Lietuvos sakralinėje architektūroje. Bažnyčios formoje galima įžvelgti karsto motyvą. Pasak legendos, brolį nužudęs Karpis popiežiaus paliepimu turėjęs pastatyti būtent tokią bažnyčią, kuri jam kasdien primintų kraupų nusikaltimą.

Pirmoji bažnyčia minima 1585 m. Antrąją 1611 m. pastatė nuo Rusijos caro pabėgęs Dimitrijus Kurbskis. Jai skyrė 7 valakus žemės su baudžiauninkais. 1611 m. įsteigta parapinė mokykla. 1736 m. inventoriuje jau minima nauja Krinčino bažnyčia. 1794 m. ją apiplėšė Kosciuškos sukilėliai.

Dabartinė bažnyčia pastatyta 1782 m. klebono Jono Jeronimo Šarkevičiaus rūpesčiu. Šešerius metus čia vikaravo poetas Antanas Vienažindys (1841–1892). Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, stačiakampio plano, bazilikinė, dvibokštė. Vidus 3 navų. Yra 5 altoriai. Šventoriuje stovi istoristinių formų varpinė.

Atminimo vieta, kurioje pagerbiami XX a. už Lietuvos laisvę žuvę joniškėliečiai. 1919 m. šio krašto vyrai susibūrė į Joniškėlio mirties batalioną ir apgynė Šiaurės Lietuvą nuo Sovietų Rusijos kariuomenės. Įspūdingas paminklas, vaizduojantis artilerijos pabūklą, 1935 m. pastatytas ant kovose žuvusio karininko Jono Stapulionio kapo. Joniškėlio valsčiaus savanorių pavardės įrašytos atminimo lentose.

Memoriale taip pat palaidoti Joniškėlio krašto partizanai, kritę už Lietuvos laisvę ginkluoto pasipriešinimo Sovietų Sąjungai laikotarpiu 1944–1953 m. Daugelis žuvo 1946 m. vasario 23 d. Uniūnų kaime mūšyje su NKVD kariuomene.

Koplyčia skirta 1794 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vado generolo leitenanto Tomo Vavžeckio atminimui. Jis būrė sukilėlius Pušaloto apylinkėse, vėliau vadovavo Žemaičių divizijai, o Tadui Kosciuškai patekus į nelaisvę buvo paskirtas viso sukilimo vadu. Koplyčią fundavo Tomo Vavžeckio brolis, Niurkonių dvaro valdytojas Juozapas Vavžeckis. Šventovė pastatyta 1828 m. Jos požemiuose buvo laidojami vietos dvarininkai. Tai viena gražiausių vėlyvojo klasicizmo koplyčių Lietuvoje. Be to, tai vienintelis architektūros paminklas Lietuvoje, skirtas 1794 m. sukilimo atminimui. Netoliese laukuose išlikęs akmeninis, legendomis apipintas Niurkonių dvaro stulpas. Koplyčia nerestauruota, tačiau kasmet birželio mėnesį čia vyksta Šv. Aloyzo atlaidai.

Rašytoja, publicistė ir švietėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) Joniškėlyje praleido beveik 40 savo gyvenimo metų. Tai buvo miestelio kultūrinio pakilimo, lietuvybės klestėjimo laikotarpis, kai suvažiuodavo iškiliausios to meto lietuvių tautos asmenybės.

G. Petkevičaitė gimė Puziniškio dvarelyje (Panevėžio r.), inteligentų bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Leonas Petkevičius vertėsi gydytojo praktika, motina Malvina Chodakauskaitė buvo baigusi Vilniaus gimna­ziją. 1865 m. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio ligoninės vedėju ir persikėlė čia gyventi su savo gausia šeima. Gabrielę dvejus metus (1866–1868) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis.

1920 m. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Jai, kaip vyriausiai seimo narei, teko garbė pirmininkauti pirmajam posėdžiui. Ji net dalyvavo Lietuvos prezidento rinkimuose, buvo pirmoji moteris kandidatė. Jos vardu pavadinta Joniškėlio gimnazija.

Koplytėlės formos medinė kompozicija skirta Saločių krašto knygnešiams – Steponui Pavilioniui, Juozui Steponavičiui, Antanui Krasinskui-Voveriui, Jonui Burkui. Atidengtas 1993 m. 

Čia palaidoti 1919 m. pavasarį mūšyje su bolševikais ties Bernatonių kaimu (dab. Panevėžio r.) žuvę Joniškėlio partizanų bataliono Pušaloto kuopos kariai.

1928 m. pavasarininkų ir buvusių bendražygių rūpesčiu ant karių kapo iškilo paminklas, vaizduojantis laiptuotą piramidę. Paminklo pašventinimo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona. Paminklą sukūrė architektas Vladas Švipas. Jo modelis buvo eksponuojamas Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m.

Sovietinės okupacijos metais paminklas stovėjo apleistas, nuo jo buvo nuplėšti valstybiniai simboliai bei žuvusių karių pavardės.

1919 m. lapkričio 12 d. Saločiuose lietuviai sumušė bermontininkų pajėgas. Šiai pergalei paminėti ir žuvusiems kariams pagerbti 1928 m. miestelio turgaus aikštėje iškilo septynių metrų obeliskas. Jo viršūnėje žvilgėjo žemės rutulys, persmeigtas kardu, kaip drąsus pareiškimas, kad Lietuva iškovojo sau vietą tarp kitų pasaulio šalių. Pokario metais jo papėdėje priešai niekino žuvusių partizanų kūnus. Apie 1964 m. paminklas buvo nugriautas. Nuolaužas išvežė ir užkasė kažkur žvyrduobėse… Saločių obeliskas vėl iškilo 1989 m. birželį, miestelio Sąjūdžio grupės iniciatyva.

Miško tankmėje pasislėpusi geltona šventovė skaičiuoja šimtmečius. Sunku atsekti jos istoriją, kadangi ji mažai tyrinėta. Istoriniai šaltiniai liudija, kad koplyčia pastatyta 1736 m. Daug kartų niokota, naikinta ir vėl atstatyta. Vieną kartą metuose – paskutinį rugpjūčio sekmadienį – koplyčia atgyja ir pakviečia į Šv. Augustino atlaidus. Šventoriuje palaidoti Lietuvos partizanai.

Pirmasis tiltas šioje vietoje labai skyrėsi nuo dabartinio. Jis buvo medinis, pastatytas 1920 m. Prigijęs „Laisvės“ tilto pavadinimas ilgam įsitvirtino vietos gyventojų sąmonėje. Medinis tiltas išstovėjo tik šešerius metus. Srauni ir vandeninga Mūšos upė nuolat niokojo medines dalis, o ledų sangrūdos kiekvieną pavasarį grasindavo tiltą nugriauti. 1926 m. ledonešis pasiekė apatines tilto dalis ir smarkiai pažeidė konstrukcijas. Tiltas įlinko ir juo važiuoti tapo pavojinga. 

1927 m. Mūšos krantus sujungęs naujas gelžbetoninis tiltas tapo Ustukių kaimo simboliu. Tai vienas gražiausių Pasvalio krašto statinių. Jį suprojektavo anykštėnas Pranas Markūnas. 1927 m. liepos 29 d. tilto atidarymo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona. Tiltas buvo pavadintas jo vardu. Ustukių bendruomenės iniciatyva virš tilto nuolat plazda Lietuvos valstybinė vėliava.

Manoma, kad XVII a. pirmoje pusėje Pumpėnuose galėjo stovėti nedidelė bažnytėlė. Tačiau tikslesnės yra žinios, kad ne vėliau kaip 1665 m. dvarininkai Jurgis ir Povilas Zavadskiai miestelyje įkurdino karmelitų vienuolius ir jiems pastatė maldos namus. 1770 m. šventovė ir visas vienuolyno kompleksas sudegė. Neilgai trukus, 1797-aisiais, nelaimė pasikartojo – supleškėjo vienuolių lėšomis atstatyti pastatai. Atėjo laikas Pumpėnuose turėti mūrinę bažnyčią. Kad parapijiečiai galėtų susirinkti maldai, karmelitai įrengė laikiną statinį iš molio, dengtą šiaudais (šopa). Pagaliau 1818 m. baigta statyti dabartinė akmenų ir plytų mūro bažnyčia. Pumpėnuose tuomet gyveno 5 vienuoliai karmelitai, jie turėjo jurisdiką miestelyje. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, bet vienuolyno pastatas liko parapijai. 1898 m. įrengti 20 registrų vargonai.

Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, turi ir klasicizmo bruožų, stačiakampio plano, halinė, bebokštė. Vidus 3 navų, skliautuotas. Į šventoriaus tvorą įkomponuota akmenų mūro varpinė.