Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Pumpėnų miestelyje vėjo malūnas pastatytas 1925 m. Jonas Kulalis čia investavo Amerikoje uždirbtą savo kapitalą. Investicijų būta nemenkų, pastato liemuo sumūrytas iš raudonų plytų, pamatai iš skaldytų lauko akmenų. Lietuvą okupavę sovietai malūną nacionalizavo, o šeimininką ištrėmė į Sibirą. Kolūkio laikais girnas jau suko elektra, tad sparnai supuvo ir nukrito. 9 dešimtmetyje bandyta pastatą restauruoti, pritaikyti pobūviams, muziejui, tačiau pasikeitus politinei santvarkai to nespėta padaryti. Privatizuotame malūne keletą metų veikė kavinė, paskui jis du dešimtmečius stovėjo tuščias. Valstybės saugomo objekto statusą turintį malūną vėl išgarsino naujieji jo šeimininkai – VšĮ „Būk geresnis“. Iniciatyvaus jaunimo organizacija sėkmingai surinko lėšas, reikalingas tvarkybos darbų projekto parengimui. Simbolines plytas įsigijo ir taip malūną parėmė įstaigos, organizacijos, bendruomenės bei pavieniai asmenys. Parengtas projektas buvo palankiai sutiktas visuomenėje, jį įvertino specialistai ir rekomendavo skirti valstybinį finansavimą. Jeigu viskas vyks sėkmingai, malūno atkūrimo darbai turėtų būti baigti pasitinkant šimtąsias jo istorijos metines.

Raubonių kaime vandens malūnas pirmą kartą paminėtas 1775 m. Medinis malūnas stovėjo prie Tatulos upės ir priklausė carinės Rusijos armijos generolo barono Ulricho Sakeno valdomam Raudonpamūšės dvarui. XIX a. antroje pusėje Raubonių malūną valdė baronas Liudvikas fon Ropas. Greičiausiai jis ir pastatė dabartinį raudonų plytų pastatą. 1907 m. latvis Jonas Ribė nupirko ir pastatė vilnų karšimo ir verpimo įrenginius, taip išplėsdamas įmonės teikiamas paslaugas. Aplink Raubonis dideliu spinduliu kitos tokios įmonės nebuvo. Vėliau žydas Chackelis Zivas įrengė naują galingą anglišką ir švedišką techniką: karštuvus, verpimo mašiną. Šie autentiški mechanizmai kasdien sukosi iki 1997 m.

Pastatas yra valstybės saugomas istorijos, technikos ir architektūros paminklas. Didžiausia jo vertybė – išsaugota senoji technologinė vilnos apdirbimo įranga. Šiandien jos darbą galima stebėti restauruotose malūno erdvėse. Rengiami vilnos apdirbimo edukaciniai užsiėmimai. Kasmet vyksta tradicinis amatų festivalis „Vilnonės dienos“.

Tiltas pastatytas 1929 m. Jis buvo dalimis atvežtas iš Kauno. Tilto statybai panaudotos dvi plieninės santvaros iš 1928 m. sugriuvusio Kauno Panemunės tilto, o trečioji pagaminta Lietuvoje.

1933 m. transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tragiškam žygdarbiui įamžinti Saločių tiltui buvo suteiktas Dariaus ir Girėno vardas.

Karo metu, 1944 m., tiltą bandyta susprogdinti, tačiau tik sudegė jo medinės dalys. Vėliau tilto niekas nebeprižiūrėjo, sunkiasvorės mašinos, traktoriai niokojo medinį grindinį. 1997 m. tiltas rekonstruotas, neliko autentiško medinio grindinio, tačiau pėstieji iki šiol tebežingsniuoja mediniais tilto šaligatviais.

Šioje vietoje seniau ėjo siaurojo geležinkelio linija iš Joniškėlio į Žeimelį. Tiltas per Mūšą pastatytas Antrojo pasaulinio karo metais, jį statė vokiečių nelaisvėje buvę sovietų kariai. Švobiškyje net buvo įkurta belaisvių stovykla. Tilto ilgis – 70 m, plotis – 2,6 m, aukštis – 9,6 m. Tai vienintelis Lietuvoje gelžbetoninis arkinis tiltas siaurojo geležinkelio ruože. Statiniui naudotos labai geros kokybės medžiagos. Sovietmečiu geležinkelio linija buvo panaikinta, jos vietoje nutiestas kelias, o tiltas pritaikytas automobilių eismui.

Senasis Toliūnų vandens malūnas minimas jau 1857 metais. Jis priklausė Toliūnų dvarui, turėjo tik vienas girnas. 1905 m. malūnas sudegė. Gaisrą galėjo sukelti senuose įrenginiuose tekėjęs tepalas. Naujieji dvaro šeimininkai 1909 m. pastatė naują lauko akmenų mūro malūną, tebestovintį iki šiol.

Malūnas trijų aukštų. Viršutiniame buvo dvejos girnos ir valsčiai. Apatiniame – įtaisai miltams, kruopoms išbyrėti į maišus. Vakarinėje dalyje buvo įrengtos gyvenamosios patalpos – trys kambariai ir virtuvė.

Pirmojo pasaulinio karo metais Toliūnų dvare ir malūne šeimininkavo vokiečiai. Vėliau jį nupirko Pakruojo krašto žydai, kurie čia negyveno, o samdė vietinius darbininkus. 1927 m. pastatą įsigijo iš JAV atvykusi ponia Agnieška Jasukevičienė, kurios dėka malūne įrengta vilnos apdirbimo įranga. Malūnas buvęs garsus visame krašte, čia atvykdavo klientai net iš Panevėžio. Sovietmečiu girnas suko elektros variklis. Paskui malūnas nustojo veikti. Šiandien jis privati nuosavybė, tačiau stūkso apleistas.

Malūno sienoje įamžinta jo pastatymo data – 1899 m. Malūną statė Plonėnų dvarininkas baronas Hanas. Galingas, 4 aukštų, 18 metrų aukščio pastatas sumūrytas iš vietinio molio plytų. Pamatai iš lauko akmenų. Malūnas turėjęs keturis sparnus ir modernų grąžulą, įrenginį, skirtą kepurei nustatyti prieš vėją. Sukosi keturios girnos: dvejos pašariniams grūdams malti, vienos duoniniams ir dar vienos pitliavojimui. Nepriklausomos Lietuvos laikais malūną nuomojosi žydas Moderniekas, bet dėl nesutarimų jis buvo išvarytas. Naujasis savininkas pastatė garo mašiną ir įrengė lentpjūvę. Lietuvą okupavę sovietai malūną nacionalizavo, o šeimininką ištrėmė į Sibirą. 9 dešimtmetyje malūnas buvo restauruotas, pritaikytas pobūviams, šalia pastatytas priestatas. Tačiau pasikeitus politinei santvarkai darbai nebuvo baigti. Privatizuotame pastate veikė kavinė-baras, vėliau – dėvėtų rūbų parduotuvė. Malūnas nebesulaukė reikiamo dėmesio, prarado savo veidą, nukrito sparnai, pradėjo irti mūras.

Šioje vietoje stovėjo ūkininkų Vileišių šeimos sodyba, kurioje gimė ir užaugo būrys Lietuvai nusipelniusių žmonių. Vileišiai – kovotojai už lietuviškos spaudos laisvę, švietėjai, verslininkai, lietuvybės gaivintojai, kultūros ir meno rėmėjai, valstybininkai, savivaldos kūrėjai, atgimusios Lietuvos statytojai… 1991 m. vasario 16 d. sodybvietėje atidengtas stogastulpis Vileišių šeimai (skulpt. Arūnas Grušas). Jame pavaizduoti penki broliai: inžinierius Petras, teisininkas, 1918 m. Vasario 16-sios Nepriklausomybės akto signataras Jonas, gydytojas Antanas, kunigas Juozas ir žemdirbys Kazimieras. 2001 m. pradėtas kurti Vileišių parkas. Šešiems broliams čia ošia ąžuoliukai, o dvi seseris simbolizuoja eglės. Medeliai parke sodinami įvairiomis Pasvalio kraštui reikšmingomis progomis.

XIX a. viduryje Vytartų dvarą įsigijo dvarininko Aleksandro Chodakausko šeima. Pasvalio pašonėje, ant vaizdingo Mūšos upės vingio įsikūrusiame dvare kadaise šmėžavo garsių moterų siluetai. Čia, savo močiutės Šarlotės Osten Saken Chodakauskienės namuose, dažnai viešėdavo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė. Vytartuose dažna viešnia buvo ir S. Smetonienės krikštamotė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, taip pat kilusi iš Chodakauskų giminės. S. Smetonienės senelis ir G. Petkevičaitės-Bitės tėvas buvo broliai.

Kelyje į dvarą 1928 m. buvo pastatytas arkinis tiltas per Mūšos upę. Tilto atidaryme dalyvavo pats prezidentas A. Smetona. Nuo 1931 iki 1968 m. Vytartų dvare veikė mokykla. Šiuo metu dvaras priklauso privatiems šeimininkams.