Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Pumpėnų miestelyje vėjo malūnas pastatytas 1925 m. Jonas Kulalis čia investavo Amerikoje uždirbtą savo kapitalą. Investicijų būta nemenkų, pastato liemuo sumūrytas iš raudonų plytų, pamatai iš skaldytų lauko akmenų. Lietuvą okupavę sovietai malūną nacionalizavo, o šeimininką ištrėmė į Sibirą. Kolūkio laikais girnas jau suko elektra, tad sparnai supuvo ir nukrito. 9 dešimtmetyje bandyta pastatą restauruoti, pritaikyti pobūviams, muziejui, tačiau pasikeitus politinei santvarkai to nespėta padaryti. Privatizuotame malūne keletą metų veikė kavinė, paskui jis du dešimtmečius stovėjo tuščias. Valstybės saugomo objekto statusą turintį malūną vėl išgarsino naujieji jo šeimininkai – VšĮ „Būk geresnis“. Iniciatyvaus jaunimo organizacija sėkmingai surinko lėšas, reikalingas tvarkybos darbų projekto parengimui. Simbolines plytas įsigijo ir taip malūną parėmė įstaigos, organizacijos, bendruomenės bei pavieniai asmenys. Parengtas projektas buvo palankiai sutiktas visuomenėje, jį įvertino specialistai ir rekomendavo skirti valstybinį finansavimą. Jeigu viskas vyks sėkmingai, malūno atkūrimo darbai turėtų būti baigti pasitinkant šimtąsias jo istorijos metines.

Mūrinis sinagogos pastatas iškilo 1913 m. vietoj sudegusios medinės žydų šventovės. Sinagoga buvo ne tik dvasinio, bet ir kultūrinio, visuomeninio Pušaloto žydų gyvenimo centras, čia vykdavo bendruomenės susirinkimai. Lėšas statybai surinko JAV gyvenantys tautiečiai.

Su sinagogos statybomis susijęs tragiškas epizodas. Iš už Atlanto atkeliavusius pinigus saugojo vaistininkas ir kartu rabinas Reuvenas Brogas. Naktį į namus įsiveržę žudikai nužudė rabiną, jo žmoną, sunkiai sužeidė sūnų. Jaunėlis Israelis miegojo kitame kambaryje. Šeimos tragediją išgyvenusius anūkus užaugino Panevėžyje gyvenusi jų senelė. Suaugęs Israelis Brogas išvyko į Izraelį, jo sūnus pasikeitė protėvių pavardę ir tapo Ehudu Baraku. Tarptautinėje politikoje šis vardas gerai žinomas: Izraelio ministras pirmininkas, gynybos, užsienio reikalų, kitų ministerijų vadovas.

Sovietmečiu sinagogoje veikė kolūkio pieninė, konservų fabrikas, dirbtinių odų cechas, malūnas.

Pušaloto sinagoga – vieninteliai pilnai išlikę žydų maldos namai Pasvalio rajone.

Medinė liaudies architektūros formų bažnyčia pastatyta 1853 m. Vėliau dvarininko Pranciškaus Karpio ir parapijiečių lėšomis ji buvo padidinta, pastatyta mūrinė varpinė. 1855–1862 m. Pušalote klebonavo žymusis lietuvių tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas Antanas Juška. Jis atnaujino bažnyčią, pastatė kleboniją. 1882 m. įrengti vargonai. Spaudos draudimo laikotarpiu kunigas Jonas Jaskevičius organizavo lietuviškos spaudos platinimą, globojo slaptas lietuviškas mokyklas, pastatė prieglaudą. Nepriklausomybės kovų metais 1919–1920 m. J. Jaskevičius aktyviai veikė Joniškėlio partizanų bataliono Pušaloto kuopoje, palaidotas šventoriuje.

Raubonių kaime vandens malūnas pirmą kartą paminėtas 1775 m. Medinis malūnas stovėjo prie Tatulos upės ir priklausė carinės Rusijos armijos generolo barono Ulricho Sakeno valdomam Raudonpamūšės dvarui. XIX a. antroje pusėje Raubonių malūną valdė baronas Liudvikas fon Ropas. Greičiausiai jis ir pastatė dabartinį raudonų plytų pastatą. 1907 m. latvis Jonas Ribė nupirko ir pastatė vilnų karšimo ir verpimo įrenginius, taip išplėsdamas įmonės teikiamas paslaugas. Aplink Raubonis dideliu spinduliu kitos tokios įmonės nebuvo. Vėliau žydas Chackelis Zivas įrengė naują galingą anglišką ir švedišką techniką: karštuvus, verpimo mašiną. Šie autentiški mechanizmai kasdien sukosi iki 1997 m.

Pastatas yra valstybės saugomas istorijos, technikos ir architektūros paminklas. Didžiausia jo vertybė – išsaugota senoji technologinė vilnos apdirbimo įranga. Šiandien jos darbą galima stebėti restauruotose malūno erdvėse. Rengiami vilnos apdirbimo edukaciniai užsiėmimai. Kasmet vyksta tradicinis amatų festivalis „Vilnonės dienos“.

Pirmoji Saločių bažnyčia buvo maža, medinė. XVI a. Biržų Radvilos atėmė katalikų parapijos turtus, bažnyčią sugriovė ir jos vietoje pastatė reformatų maldos namus. 1632 m. katalikai iškėlė Radvilai bylą ir ją laimėjo. Apie 1755 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1944 m. liepos 26 d. ji sudegė, gaisro metu išsilydė varpinės varpas. Administratorių kunigų Kazimiero Pukenio ir Antano Balio rūpesčiu bažnyčia 1945 m. buvo įrengta mūrinėje dviaukštėje klebonijoje.

Dolomito atodanga Mūšos dešiniajame krante, gamtos paminklas.

Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ši vieta ir gavo Skalių kalno vardą. Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose – į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 metrų aukščio statų šlaitą, apaugusį žole ir krūmais. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – Pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – Stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 metro storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus ir jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms, pakito jų spalva – pilkas dolomitas tapo gelsvai pilku.

Kaime bažnyčią norėta įrengti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1918 m. į Skrebotiškį atsiųstas kunigas Adomas Kačkus pagaliau ėmėsi darbo. Senas mūrinis grūdų sandėlis buvo pertvarkytas į bažnyčią, pristatytas medinis bokštas ir varpinė. Ūkininkas Juozapas Žagrakalys 1922 m. bažnyčiai padovanojo 15 ha žemės. 1993 m. bažnyčios vidų smarkiai nuniokojo gaisras, laimei, subėgę žmonės spėjo jį užgesinti.

Įdubala atsivėrusi daugiau kaip prieš šimtą metų (1912 m.) vidury Moliūnų miško. Specialiais prietaisais išmatuotas gylis – virš penkių metrų! Pasakojama, kad kažkada šioje vietoje stovėjusi jauja. Pas jaujoje ugnį kūrenusį berną pagalbos prašyti atėjusi užkeist mergina. Jos negelbstinčiam bernui nusikeikus, atsivėrė duobė, kurioje ir dingo nelaimingoji. O iš duobės išlindęs rąsto didumo žaltys nusliuogė į Moliūnų piliakalnį…

Kviečiame leistis į smegduobės paieškas, o nepasiklysti miške padės jos koordinatės.

Tiltas pastatytas 1929 m. Jis buvo dalimis atvežtas iš Kauno. Tilto statybai panaudotos dvi plieninės santvaros iš 1928 m. sugriuvusio Kauno Panemunės tilto, o trečioji pagaminta Lietuvoje.

1933 m. transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tragiškam žygdarbiui įamžinti Saločių tiltui buvo suteiktas Dariaus ir Girėno vardas.

Karo metu, 1944 m., tiltą bandyta susprogdinti, tačiau tik sudegė jo medinės dalys. Vėliau tilto niekas nebeprižiūrėjo, sunkiasvorės mašinos, traktoriai niokojo medinį grindinį. 1997 m. tiltas rekonstruotas, neliko autentiško medinio grindinio, tačiau pėstieji iki šiol tebežingsniuoja mediniais tilto šaligatviais.

Visuomet tikėta jo stebuklingomis galiomis. Per Sekminių atlaidus prie šaltinio plūsdavo ir pėsti, ir raiti, ir ratuoti, o norintys pasveikti eidavo kẽliais. Šaltinis seniau atrodė visiškai kitaip. Iki 1938 m. telkšojo bala, kurioje žmonės plaudavo savo ligų kamuojamas, žaizdotas kūno vietas.

Sovietmečiu šaltinis valdžios nurodymu buvo užpiltas žemėmis. Atkūrus nepriklausomybę daujėniečiai šaltinį entuziastingai atgaivino ir pavertė sakraline vieta.

Vienintelis reformacijos judėjimo palikimas Pasvalio krašte. Reformacija Švobiškį pasiekė XVI a. pabaigoje. 1606 m. Upytės pavieto (apskrities) bajoras Martynas Švoba įsteigė evangelikų reformatų parapiją, padovanodamas jai savo vardo dvarą prie Mūšos.

1789 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia.

Reformatų bendruomenė gyva iki šiol, vyksta pamaldos, religinės šventės.

Šioje vietoje seniau ėjo siaurojo geležinkelio linija iš Joniškėlio į Žeimelį. Tiltas per Mūšą pastatytas Antrojo pasaulinio karo metais, jį statė vokiečių nelaisvėje buvę sovietų kariai. Švobiškyje net buvo įkurta belaisvių stovykla. Tilto ilgis – 70 m, plotis – 2,6 m, aukštis – 9,6 m. Tai vienintelis Lietuvoje gelžbetoninis arkinis tiltas siaurojo geležinkelio ruože. Statiniui naudotos labai geros kokybės medžiagos. Sovietmečiu geležinkelio linija buvo panaikinta, jos vietoje nutiestas kelias, o tiltas pritaikytas automobilių eismui.

Anot legendos, po šiuo ąžuolų mėgdavęs sėdėti žymus fotochemijos tyrinėtojas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, pasaulinio garso mokslininkas Teodoras fon Grotusas (Theodor von Grotthuß). Jis gyveno ir dirbo netoliese Gedučių dvarelyje. Miške išliko T. Grotuso kapo rūsys, kuriame jis buvo palaidotas, vėliau palaikai perkelti kitur. Ąžuolas yra valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. 

Senasis Toliūnų vandens malūnas minimas jau 1857 metais. Jis priklausė Toliūnų dvarui, turėjo tik vienas girnas. 1905 m. malūnas sudegė. Gaisrą galėjo sukelti senuose įrenginiuose tekėjęs tepalas. Naujieji dvaro šeimininkai 1909 m. pastatė naują lauko akmenų mūro malūną, tebestovintį iki šiol.

Malūnas trijų aukštų. Viršutiniame buvo dvejos girnos ir valsčiai. Apatiniame – įtaisai miltams, kruopoms išbyrėti į maišus. Vakarinėje dalyje buvo įrengtos gyvenamosios patalpos – trys kambariai ir virtuvė.

Pirmojo pasaulinio karo metais Toliūnų dvare ir malūne šeimininkavo vokiečiai. Vėliau jį nupirko Pakruojo krašto žydai, kurie čia negyveno, o samdė vietinius darbininkus. 1927 m. pastatą įsigijo iš JAV atvykusi ponia Agnieška Jasukevičienė, kurios dėka malūne įrengta vilnos apdirbimo įranga. Malūnas buvęs garsus visame krašte, čia atvykdavo klientai net iš Panevėžio. Sovietmečiu girnas suko elektros variklis. Paskui malūnas nustojo veikti. Šiandien jis privati nuosavybė, tačiau stūkso apleistas.

Pirmoji Vaškų medinė koplyčia buvo pastatyta apie 1665 m. Ją aptarnavo Saločių klebonas. XVIII a. pradžioje karų su švedais ir maro metu koplyčia buvo apleista. 1766 m. Zvanagalos dvarininkas Andriejus Staševskis pastatė naują medinę bažnyčią, jai suteiktos parapijos teisės (iki tol buvo Saločių filija). Apylinkių dvarininkai bažnyčiai paskyrė valaką žemės ir 13 tūkstančių auksinų. Susenus bažnyčiai 1793 m. pastatyta nauja, šalia jos suręsta medinė varpinė.

Dabartinė bažnyčia iškilo 1881 m. klebono Broniaus Stasevičiaus rūpesčiu. 1887 m. įrengti 25 registrų vargonai. Šventovė turi romaninio ir klasicizmo stiliaus bruožų.