Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Manoma, kad XVII a. pirmoje pusėje Pumpėnuose galėjo stovėti nedidelė bažnytėlė. Tačiau tikslesnės yra žinios, kad ne vėliau kaip 1665 m. dvarininkai Jurgis ir Povilas Zavadskiai miestelyje įkurdino karmelitų vienuolius ir jiems pastatė maldos namus. 1770 m. šventovė ir visas vienuolyno kompleksas sudegė. Neilgai trukus, 1797-aisiais, nelaimė pasikartojo – supleškėjo vienuolių lėšomis atstatyti pastatai. Atėjo laikas Pumpėnuose turėti mūrinę bažnyčią. Kad parapijiečiai galėtų susirinkti maldai, karmelitai įrengė laikiną statinį iš molio, dengtą šiaudais (šopa). Pagaliau 1818 m. baigta statyti dabartinė akmenų ir plytų mūro bažnyčia. Pumpėnuose tuomet gyveno 5 vienuoliai karmelitai, jie turėjo jurisdiką miestelyje. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, bet vienuolyno pastatas liko parapijai. 1898 m. įrengti 20 registrų vargonai.

Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, turi ir klasicizmo bruožų, stačiakampio plano, halinė, bebokštė. Vidus 3 navų, skliautuotas. Į šventoriaus tvorą įkomponuota akmenų mūro varpinė.

Mūrinis sinagogos pastatas iškilo 1913 m. vietoj sudegusios medinės žydų šventovės. Sinagoga buvo ne tik dvasinio, bet ir kultūrinio, visuomeninio Pušaloto žydų gyvenimo centras, čia vykdavo bendruomenės susirinkimai. Lėšas statybai surinko JAV gyvenantys tautiečiai.

Su sinagogos statybomis susijęs tragiškas epizodas. Iš už Atlanto atkeliavusius pinigus saugojo vaistininkas ir kartu rabinas Reuvenas Brogas. Naktį į namus įsiveržę žudikai nužudė rabiną, jo žmoną, sunkiai sužeidė sūnų. Jaunėlis Israelis miegojo kitame kambaryje. Šeimos tragediją išgyvenusius anūkus užaugino Panevėžyje gyvenusi jų senelė. Suaugęs Israelis Brogas išvyko į Izraelį, jo sūnus pasikeitė protėvių pavardę ir tapo Ehudu Baraku. Tarptautinėje politikoje šis vardas gerai žinomas: Izraelio ministras pirmininkas, gynybos, užsienio reikalų, kitų ministerijų vadovas.

Sovietmečiu sinagogoje veikė kolūkio pieninė, konservų fabrikas, dirbtinių odų cechas, malūnas.

Pušaloto sinagoga – vieninteliai pilnai išlikę žydų maldos namai Pasvalio rajone.

Medinė liaudies architektūros formų bažnyčia pastatyta 1853 m. Vėliau dvarininko Pranciškaus Karpio ir parapijiečių lėšomis ji buvo padidinta, pastatyta mūrinė varpinė. 1855–1862 m. Pušalote klebonavo žymusis lietuvių tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas Antanas Juška. Jis atnaujino bažnyčią, pastatė kleboniją. 1882 m. įrengti vargonai. Spaudos draudimo laikotarpiu kunigas Jonas Jaskevičius organizavo lietuviškos spaudos platinimą, globojo slaptas lietuviškas mokyklas, pastatė prieglaudą. Nepriklausomybės kovų metais 1919–1920 m. J. Jaskevičius aktyviai veikė Joniškėlio partizanų bataliono Pušaloto kuopoje, palaidotas šventoriuje.

Pirmoji Saločių bažnyčia buvo maža, medinė. XVI a. Biržų Radvilos atėmė katalikų parapijos turtus, bažnyčią sugriovė ir jos vietoje pastatė reformatų maldos namus. 1632 m. katalikai iškėlė Radvilai bylą ir ją laimėjo. Apie 1755 m. buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. 1944 m. liepos 26 d. ji sudegė, gaisro metu išsilydė varpinės varpas. Administratorių kunigų Kazimiero Pukenio ir Antano Balio rūpesčiu bažnyčia 1945 m. buvo įrengta mūrinėje dviaukštėje klebonijoje.

Dolomito atodanga Mūšos dešiniajame krante, gamtos paminklas.

Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ši vieta ir gavo Skalių kalno vardą. Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose – į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 metrų aukščio statų šlaitą, apaugusį žole ir krūmais. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – Pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – Stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 metro storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus ir jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms, pakito jų spalva – pilkas dolomitas tapo gelsvai pilku.

Kaime bažnyčią norėta įrengti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1918 m. į Skrebotiškį atsiųstas kunigas Adomas Kačkus pagaliau ėmėsi darbo. Senas mūrinis grūdų sandėlis buvo pertvarkytas į bažnyčią, pristatytas medinis bokštas ir varpinė. Ūkininkas Juozapas Žagrakalys 1922 m. bažnyčiai padovanojo 15 ha žemės. 1993 m. bažnyčios vidų smarkiai nuniokojo gaisras, laimei, subėgę žmonės spėjo jį užgesinti.

Įdubala atsivėrusi daugiau kaip prieš šimtą metų (1912 m.) vidury Moliūnų miško. Specialiais prietaisais išmatuotas gylis – virš penkių metrų! Pasakojama, kad kažkada šioje vietoje stovėjusi jauja. Pas jaujoje ugnį kūrenusį berną pagalbos prašyti atėjusi užkeist mergina. Jos negelbstinčiam bernui nusikeikus, atsivėrė duobė, kurioje ir dingo nelaimingoji. O iš duobės išlindęs rąsto didumo žaltys nusliuogė į Moliūnų piliakalnį…

Kviečiame leistis į smegduobės paieškas, o nepasiklysti miške padės jos koordinatės.

Visuomet tikėta jo stebuklingomis galiomis. Per Sekminių atlaidus prie šaltinio plūsdavo ir pėsti, ir raiti, ir ratuoti, o norintys pasveikti eidavo kẽliais. Šaltinis seniau atrodė visiškai kitaip. Iki 1938 m. telkšojo bala, kurioje žmonės plaudavo savo ligų kamuojamas, žaizdotas kūno vietas.

Sovietmečiu šaltinis valdžios nurodymu buvo užpiltas žemėmis. Atkūrus nepriklausomybę daujėniečiai šaltinį entuziastingai atgaivino ir pavertė sakraline vieta.

Vienintelis reformacijos judėjimo palikimas Pasvalio krašte. Reformacija Švobiškį pasiekė XVI a. pabaigoje. 1606 m. Upytės pavieto (apskrities) bajoras Martynas Švoba įsteigė evangelikų reformatų parapiją, padovanodamas jai savo vardo dvarą prie Mūšos.

1789 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia.

Reformatų bendruomenė gyva iki šiol, vyksta pamaldos, religinės šventės.

Anot legendos, po šiuo ąžuolų mėgdavęs sėdėti žymus fotochemijos tyrinėtojas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, pasaulinio garso mokslininkas Teodoras fon Grotusas (Theodor von Grotthuß). Jis gyveno ir dirbo netoliese Gedučių dvarelyje. Miške išliko T. Grotuso kapo rūsys, kuriame jis buvo palaidotas, vėliau palaikai perkelti kitur. Ąžuolas yra valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. 

Pirmoji Vaškų medinė koplyčia buvo pastatyta apie 1665 m. Ją aptarnavo Saločių klebonas. XVIII a. pradžioje karų su švedais ir maro metu koplyčia buvo apleista. 1766 m. Zvanagalos dvarininkas Andriejus Staševskis pastatė naują medinę bažnyčią, jai suteiktos parapijos teisės (iki tol buvo Saločių filija). Apylinkių dvarininkai bažnyčiai paskyrė valaką žemės ir 13 tūkstančių auksinų. Susenus bažnyčiai 1793 m. pastatyta nauja, šalia jos suręsta medinė varpinė.

Dabartinė bažnyčia iškilo 1881 m. klebono Broniaus Stasevičiaus rūpesčiu. 1887 m. įrengti 25 registrų vargonai. Šventovė turi romaninio ir klasicizmo stiliaus bruožų.

Velniakalnis – geležies amžiaus archeologinė vieta. Manoma, jog pagonybės laikais čia buvo religinių apeigų atlikimo vieta – alkvietė. Žinomi tik pavieniai archeologiniai radiniai.

Ant aukščiausios Pasvalio krašto kalvos – Velniakalnio yra įrengtas Saulės laikrodis. Velniakalnio aukštis 75,2 m. virš jūros lygio. Dangaus šviesulių stebykla Velniakalnyje buvo sukurta remiantis senąja baltų tradicija. Anuomet dideli akmenys žymėjo svarbias vietas: kryžkeles, palaidojimo vietas, žemių ribas, dangaus stebėjimo taškus. Dangaus šviesulių stebyklą ir saulės laikrodį sukūrė tautodailininkas Arūnas Grušas (Pasvalys). Laikrodis pradėjo veikti 2019 m. rugsėjo 22-ąją, minint Baltų vienybės dieną. Velniakalnio saulės laikrodis yra unikalus savo forma, jis įtrauktas į virtualų pasaulinį saulės laikrodžių atlasą www.sundialatlas.net.

Velniakalnyje švenčiamos Joninės, Liepos 6-oji – Valstybės diena, rugsėjo 22 d. čia uždegama Baltų vienybės ugnis.

Šioje vietoje stovėjo ūkininkų Vileišių šeimos sodyba, kurioje gimė ir užaugo būrys Lietuvai nusipelniusių žmonių. Vileišiai – kovotojai už lietuviškos spaudos laisvę, švietėjai, verslininkai, lietuvybės gaivintojai, kultūros ir meno rėmėjai, valstybininkai, savivaldos kūrėjai, atgimusios Lietuvos statytojai… 1991 m. vasario 16 d. sodybvietėje atidengtas stogastulpis Vileišių šeimai (skulpt. Arūnas Grušas). Jame pavaizduoti penki broliai: inžinierius Petras, teisininkas, 1918 m. Vasario 16-sios Nepriklausomybės akto signataras Jonas, gydytojas Antanas, kunigas Juozas ir žemdirbys Kazimieras. 2001 m. pradėtas kurti Vileišių parkas. Šešiems broliams čia ošia ąžuoliukai, o dvi seseris simbolizuoja eglės. Medeliai parke sodinami įvairiomis Pasvalio kraštui reikšmingomis progomis.

XIX a. viduryje Vytartų dvarą įsigijo dvarininko Aleksandro Chodakausko šeima. Pasvalio pašonėje, ant vaizdingo Mūšos upės vingio įsikūrusiame dvare kadaise šmėžavo garsių moterų siluetai. Čia, savo močiutės Šarlotės Osten Saken Chodakauskienės namuose, dažnai viešėdavo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė. Vytartuose dažna viešnia buvo ir S. Smetonienės krikštamotė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, taip pat kilusi iš Chodakauskų giminės. S. Smetonienės senelis ir G. Petkevičaitės-Bitės tėvas buvo broliai.

Kelyje į dvarą 1928 m. buvo pastatytas arkinis tiltas per Mūšos upę. Tilto atidaryme dalyvavo pats prezidentas A. Smetona. Nuo 1931 iki 1968 m. Vytartų dvare veikė mokykla. Šiuo metu dvaras priklauso privatiems šeimininkams.