Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Valstybinės reikšmės hidrologinis gamtos paminklas. Šaltinis unikalus savo aštriu kvapu ir šleikščiu skoniu. Upelio dugno akmenėliai ir pakraščių žolė tokia balta, kad šaltinis pramintas Baltuoju. Jo vanduo skaidrus, bespalvis, turi aštrų sieros vandenilio kvapą, nemalonaus skonio, nes jame daug sulfatų (gipso) ir kitų cheminių junginių.

Svirties pagalba galima iš rentinio pasisemti vandens.

1941 m. rugpjūčio pabaigoje šioje vietoje buvo nužudyti ir dviejose masinėse kapavietėse užkasti 1349 žydų tautybės žmonės iš Pasvalio, Vabalninko, Joniškėlio, Saločių, Vaškų bei Daujėnų. Egzekuciją įvykdė 1-ojo Lietuvos policijos bataliono 3-osios kuopos budeliai.

Nužudytų žydų skaičius tiksliai žinomas iš SS pulkininko Karlo Jägerio ataskaitos apie 1941 m. įvykdytas užduotis. Vienoje kapavietėje guli 402 vyrų palaikai, kitoje – 738 moterų ir 209 vaikų. Žudynių praktikoje taip stengtasi išvengti nepageidaujamų emocijų ir neramumų. Abiejose vietose stovi atminimo paminklai.

Atminimo vieta, kurioje pagerbiami XX a. už Lietuvos laisvę žuvę joniškėliečiai. 1919 m. šio krašto vyrai susibūrė į Joniškėlio mirties batalioną ir apgynė Šiaurės Lietuvą nuo Sovietų Rusijos kariuomenės. Įspūdingas paminklas, vaizduojantis artilerijos pabūklą, 1935 m. pastatytas ant kovose žuvusio karininko Jono Stapulionio kapo. Joniškėlio valsčiaus savanorių pavardės įrašytos atminimo lentose.

Memoriale taip pat palaidoti Joniškėlio krašto partizanai, kritę už Lietuvos laisvę ginkluoto pasipriešinimo Sovietų Sąjungai laikotarpiu 1944–1953 m. Daugelis žuvo 1946 m. vasario 23 d. Uniūnų kaime mūšyje su NKVD kariuomene.

Autentišką patirtį dovanojanti vieta. Siūlome nuvykti į bunkerį miško gūdumoje, kur prisėdę ant medinių gultų žvakių šviesoje pavartysite pogrindžio spaudos, susipažinsite su partizano priesaika, padainuosite partizaninių dainų, atsiversite maldaknygę… Čia pavargę po kovų ar sužeisti slėpėsi Pasvalio krašto partizanai, vadovaujami Jono Alenčiko-Dragūno. Tikrasis bunkeris buvo įrengtas 1945 metais, bet mūšio metu sunaikintas. Pirmą kartą atstatytas 1997 m., tačiau laikas ir gamta padarė savo… 2019 m. bunkerį atkūrė Pasvalio krašto muziejus. Pakeliavę laiku vėl galėsite grįžti į šiandieną! Apie tikrąjį partizanų gyvenimą pamatysite 3D filmuke, užsukę į Pasvalio krašto muziejų.

Šioje vietoje Žaliosios girios partizanai bunkerį įsirengė 1944 m. rudenį, pavadino jį „Prie Margių Šermukšnio takelio“. 1945 m. spalio 6 d. prie bunkerio mūšyje su rusų kareiviais žuvo iš Margių kaimo kilęs partizanas Jonas Tamošiūnas-Vyturys. Tąkart žuvo dar vienas partizanas, kurio vardas, deja, nežinomas. Kiti laimingai pasitraukė.

Bunkerį 2004 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno. Partizanų atminimui jų bendražygis Juozas Tamulionis pastatė medinį kryžių.

Įrengtas 1948 m. bunkeris buvo vienas iš partizanų vado Povilo Žilio-Klevo štabų. Jo būrio kovotojai priklausė Vyčio apygardos Žaliosios rinktinei.

Autentiškas bunkeris niekada nebuvo aptiktas priešo ir sunaikintas, jį sunaikino gamta. Bunkerį 2003 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno.

Koplytėlės formos medinė kompozicija skirta Saločių krašto knygnešiams – Steponui Pavilioniui, Juozui Steponavičiui, Antanui Krasinskui-Voveriui, Jonui Burkui. Atidengtas 1993 m. 

Čia palaidoti 1919 m. pavasarį mūšyje su bolševikais ties Bernatonių kaimu (dab. Panevėžio r.) žuvę Joniškėlio partizanų bataliono Pušaloto kuopos kariai.

1928 m. pavasarininkų ir buvusių bendražygių rūpesčiu ant karių kapo iškilo paminklas, vaizduojantis laiptuotą piramidę. Paminklo pašventinimo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona. Paminklą sukūrė architektas Vladas Švipas. Jo modelis buvo eksponuojamas Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m.

Sovietinės okupacijos metais paminklas stovėjo apleistas, nuo jo buvo nuplėšti valstybiniai simboliai bei žuvusių karių pavardės.

1919 m. lapkričio 12 d. Saločiuose lietuviai sumušė bermontininkų pajėgas. Šiai pergalei paminėti ir žuvusiems kariams pagerbti 1928 m. miestelio turgaus aikštėje iškilo septynių metrų obeliskas. Jo viršūnėje žvilgėjo žemės rutulys, persmeigtas kardu, kaip drąsus pareiškimas, kad Lietuva iškovojo sau vietą tarp kitų pasaulio šalių. Pokario metais jo papėdėje priešai niekino žuvusių partizanų kūnus. Apie 1964 m. paminklas buvo nugriautas. Nuolaužas išvežė ir užkasė kažkur žvyrduobėse… Saločių obeliskas vėl iškilo 1989 m. birželį, miestelio Sąjūdžio grupės iniciatyva.

Akmuo gulėjo netoliese esančioje Šimkūnų sodyboje greta jaujos. Į šiuos kraštus jį atrideno ledynai. Virš žemės matėsi tik nedidelė milžino dalis. 1985 m., vykdant melioraciją, riedulys buvo atkastas ir galingais traktoriais velkamas arčiau kelio. Tačiau slėniausioje vietoje akmuo pradėjo strigti, lynai nutrūko, todėl riedulį teko palikti čia, apie metrą įsmegusį dirvoje. Valstybinės reikšmės gamtos paminklas. Matmenys 4,5x3x2,5 m.

Čia, buvusio Stebeikėlių kaimo sodyboje, 1907 m. vasario 2 d. gimė būsimasis lietuvių literatūros klasikas, Pasvalio miesto Garbės pilietis Bernardas Brazdžionis. Vos metukų sulaukęs berniukas kartu su tėvais paliko gimtinę ir išvyko už Atlanto. Vėliau sugrįš, lankys Žadeikių, Pasvalio pradžios mokyklas, Biržų gimnaziją, studijuos Vytauto Didžiojo universitete. Paskui ilgi gyvenimo metai išeivijoje… Gimtasis sodžius dažnai šmėžuos poeto kūryboje. Čia veda siauras, dulkėtas kelelis, o kaimynystėje išlikusi paskutinė kaimo sodyba primena, kaip galbūt atrodė Brazdžionių ūkis. Šiandien apie jį primena galingas šimtametis ąžuolas bei 1989 m. pastatytas stogastulpis su Šv. Roko figūra. Atgimimo metais poeto sugrįžimas į tėviškę būdavo ypač jautrus.

Dolomito atodanga Mūšos dešiniajame krante, gamtos paminklas.

Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ši vieta ir gavo Skalių kalno vardą. Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose – į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 metrų aukščio statų šlaitą, apaugusį žole ir krūmais. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – Pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – Stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 metro storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus ir jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms, pakito jų spalva – pilkas dolomitas tapo gelsvai pilku.

Įdubala atsivėrusi daugiau kaip prieš šimtą metų (1912 m.) vidury Moliūnų miško. Specialiais prietaisais išmatuotas gylis – virš penkių metrų! Pasakojama, kad kažkada šioje vietoje stovėjusi jauja. Pas jaujoje ugnį kūrenusį berną pagalbos prašyti atėjusi užkeist mergina. Jos negelbstinčiam bernui nusikeikus, atsivėrė duobė, kurioje ir dingo nelaimingoji. O iš duobės išlindęs rąsto didumo žaltys nusliuogė į Moliūnų piliakalnį…

Kviečiame leistis į smegduobės paieškas, o nepasiklysti miške padės jos koordinatės.

Visuomet tikėta jo stebuklingomis galiomis. Per Sekminių atlaidus prie šaltinio plūsdavo ir pėsti, ir raiti, ir ratuoti, o norintys pasveikti eidavo kẽliais. Šaltinis seniau atrodė visiškai kitaip. Iki 1938 m. telkšojo bala, kurioje žmonės plaudavo savo ligų kamuojamas, žaizdotas kūno vietas.

Sovietmečiu šaltinis valdžios nurodymu buvo užpiltas žemėmis. Atkūrus nepriklausomybę daujėniečiai šaltinį entuziastingai atgaivino ir pavertė sakraline vieta.

Anot legendos, po šiuo ąžuolų mėgdavęs sėdėti žymus fotochemijos tyrinėtojas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, pasaulinio garso mokslininkas Teodoras fon Grotusas (Theodor von Grotthuß). Jis gyveno ir dirbo netoliese Gedučių dvarelyje. Miške išliko T. Grotuso kapo rūsys, kuriame jis buvo palaidotas, vėliau palaikai perkelti kitur. Ąžuolas yra valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas.