Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Piliakalnis yra dviejų upių santakoje. Iš šiaurės jį juosia Tatula, iš pietų ir pietvakarių – Ūgės upė. Piliakalnio aikštelė trikampė, apie 60 m ilgio, aikštelę juosia gynybinių pylimų liekanos. Šoniniai šlaitai apie 9 m aukščio, beveik statmeni, ardomi upių tėkmių.  Piliakalnis įrengtas ir apgyventas IX-XI a. Čia stovėjusi žiemgalių medinė pilis buvo Šiaurės Lietuvos gynybinės sistemos dalis. Archeologiniai tyrimai parodė, kad pastatuose buvo akmenų krosnys, smėlio sluoksnio grindys, kiemas grįstas akmenimis. XIII a. šaltiniai nemini Ąžuolpamūšės piliakalnio, tačiau čia vis dar gyveno žmonės, kadangi netoliese yra kapinynas. Tik XIII a. pabaigoje vokiečių ordinui nukariavus Žiemgalą paskutinieji gyventojai apleido šį kraštą ir gyvenimas Ąžuolpamūšėje nutrūko. 

Legendos. Viena legenda sako, kad ant piliakalnio buvęs dvaras, kuris prasmego. Pirmą Velykų dieną čia gyvenęs ponas varė savo baudžiauninkus žemę arti. Kai šie grįžo iš darbų, dvaro neberado. Dabar kas naktį išeinančios dvi mergaitės, nulipančios laiptais prie vandens ir mazgojančios nosines ir lėkštes. Gaidžiams užgiedojus jos tuoj pranyksta. Eidami pro kalną žmonės neramiai suklūsta išgirdę po žeme gaidžius giedant, dalgius plakant, varpus skambant.

Kita legenda liudija, jog kartą prie piliakalnio vyrai naktigonėje ganė arklius, sėdėjo prie laužo. Staiga nuo kalno atėjo gražus ponaitis su lazdele, pasisveikino ir prisėdo pasišildyti. Vienas vyras jam pasiūlė uostomo tabako. Ponaitis paėmė, bet uostė ne pro nosį, o pro burną. Tada vyrai pamatė, kad jo nosis be šnervių. Kai sugiedojo gaidžiai, ponaitis pakilo ir nuėjo atgal į kalną. Netrukus pasigirdo trenksmas ir vyrai staiga buvo apipilti vandeniu. Taip įvairiausiais bauginimais piliakalnis gynėsi nuo niokotojų bei saugojo savo paslaptis.

Valstybinės reikšmės hidrologinis gamtos paminklas. Šaltinis unikalus savo aštriu kvapu ir šleikščiu skoniu. Upelio dugno akmenėliai ir pakraščių žolė tokia balta, kad šaltinis pramintas Baltuoju. Jo vanduo skaidrus, bespalvis, turi aštrų sieros vandenilio kvapą, nemalonaus skonio, nes jame daug sulfatų (gipso) ir kitų cheminių junginių.

Svirties pagalba galima iš rentinio pasisemti vandens.

1941 m. rugpjūčio pabaigoje šioje vietoje buvo nužudyti ir dviejose masinėse kapavietėse užkasti 1349 žydų tautybės žmonės iš Pasvalio, Vabalninko, Joniškėlio, Saločių, Vaškų bei Daujėnų. Egzekuciją įvykdė 1-ojo Lietuvos policijos bataliono 3-osios kuopos budeliai.

Nužudytų žydų skaičius tiksliai žinomas iš SS pulkininko Karlo Jägerio ataskaitos apie 1941 m. įvykdytas užduotis. Vienoje kapavietėje guli 402 vyrų palaikai, kitoje – 738 moterų ir 209 vaikų. Žudynių praktikoje taip stengtasi išvengti nepageidaujamų emocijų ir neramumų. Abiejose vietose stovi atminimo paminklai.

Atminimo vieta, kurioje pagerbiami XX a. už Lietuvos laisvę žuvę joniškėliečiai. 1919 m. šio krašto vyrai susibūrė į Joniškėlio mirties batalioną ir apgynė Šiaurės Lietuvą nuo Sovietų Rusijos kariuomenės. Įspūdingas paminklas, vaizduojantis artilerijos pabūklą, 1935 m. pastatytas ant kovose žuvusio karininko Jono Stapulionio kapo. Joniškėlio valsčiaus savanorių pavardės įrašytos atminimo lentose.

Memoriale taip pat palaidoti Joniškėlio krašto partizanai, kritę už Lietuvos laisvę ginkluoto pasipriešinimo Sovietų Sąjungai laikotarpiu 1944–1953 m. Daugelis žuvo 1946 m. vasario 23 d. Uniūnų kaime mūšyje su NKVD kariuomene.

Piliakalnis stūkso prie senojo vieškelio iš Pasvalio į Joniškėlį, dešiniajame Mūšos upės krante, prie santakos su Pušynės upeliu. Įrengtas kalvoje, šlaitai statūs, 7–10 metrų aukščio, viršuje yra apie 30 metrų skersmens aikštelė, apjuosta neblogai išlikusiu pylimu. Pušynės upelis šiandien matomas tik anksti pavasarį, paskui pasislepia žolėse. Bet gilus slėnis, kuriuo jis atiteka į Mūšą, liudija praeityje buvus vandeningą upę. Vanduo supo piliakalnį iš trijų pusių, buvo natūrali gamtinė kliūtis priešui. O vakarinę dalį saugojo gynybinis griovys, jis išliko apie 90 m ilgio. Seniau kalnas neabejotinai buvo aukštesnis, apardytas arimų ir gamtos, tačiau gana gerai išlaikė savo pirminę formą.

Manoma, jog piliakalnis buvo įrengtas IX a., pastatyta medinė pilis saugojo žiemgalių gyvenvietę, o vėliau buvo šiaurės Lietuvos gynybinės sistemos dalis. XIII a. antroje pusėje, stiprėjant vokiečių ordino spaudimui, žiemgaliai apleido savo žemes. Greičiausiai tuomet galutinai sunyko gyvenimas Šimonių apylinkėse ir piliakalnyje. XX a. 4-ame dešimtmetyje netoli Migonių piliakalnio ūkininkai dirbdami žemę atsitiktinai surado du lobius: VI–VII a. žalvarinių ir sidabrinių dirbinių.

Legendos. Migonių piliakalnio vietoje seniau buvusi duobė. Traukdamiesi švedai paslėpę ten savo ginklus ir užpylę žemėmis. Kalno viršūnė buvusi smaila, o vakarų pusėje išėjimas, kurio, deja, žymių nebėra. Dar sakoma, kad kalne palaidoti lietuvių nugalėti švedai arba net pats švedų karalius su savo karūna. Švedų kariai kaip pagarbą karaliui supylę šį kalną savo kepurėmis.

Legenda liudija, jog ant kalno rūmus buvo pasistatęs žiaurus ponas. Baudžiauninkai dirbdavę jo dvare visą dieną, o namie likę vaikai ir seneliai turėdavę pinti rėčius ir vyti virves ponui. Nepaklusniuosius jis kankindavęs arba išmainydavęs į arklį ar šunį. Ponas mirė, bet žmonėms netapo lengviau. Tris metus jie pildė paskutinį velionio norą: ant jo kapo kepurėmis pylė aukštą kalną. Galop viršūnėje pamovė raudonšonę pono kepurę – galybės ir garbės ženklą. Per daugybę metų kepurė susmegusi į žemę. Pono dvaras taip pat susmego, jo vietoje atsirado ežeras, kuris vėliau išdžiūvo ir davė pradžią Sindriūnų sodžiui.

Koplytėlės formos medinė kompozicija skirta Saločių krašto knygnešiams – Steponui Pavilioniui, Juozui Steponavičiui, Antanui Krasinskui-Voveriui, Jonui Burkui. Atidengtas 1993 m. 

Čia palaidoti 1919 m. pavasarį mūšyje su bolševikais ties Bernatonių kaimu (dab. Panevėžio r.) žuvę Joniškėlio partizanų bataliono Pušaloto kuopos kariai.

1928 m. pavasarininkų ir buvusių bendražygių rūpesčiu ant karių kapo iškilo paminklas, vaizduojantis laiptuotą piramidę. Paminklo pašventinimo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona. Paminklą sukūrė architektas Vladas Švipas. Jo modelis buvo eksponuojamas Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m.

Sovietinės okupacijos metais paminklas stovėjo apleistas, nuo jo buvo nuplėšti valstybiniai simboliai bei žuvusių karių pavardės.

1919 m. lapkričio 12 d. Saločiuose lietuviai sumušė bermontininkų pajėgas. Šiai pergalei paminėti ir žuvusiems kariams pagerbti 1928 m. miestelio turgaus aikštėje iškilo septynių metrų obeliskas. Jo viršūnėje žvilgėjo žemės rutulys, persmeigtas kardu, kaip drąsus pareiškimas, kad Lietuva iškovojo sau vietą tarp kitų pasaulio šalių. Pokario metais jo papėdėje priešai niekino žuvusių partizanų kūnus. Apie 1964 m. paminklas buvo nugriautas. Nuolaužas išvežė ir užkasė kažkur žvyrduobėse… Saločių obeliskas vėl iškilo 1989 m. birželį, miestelio Sąjūdžio grupės iniciatyva.

Akmuo gulėjo netoliese esančioje Šimkūnų sodyboje greta jaujos. Į šiuos kraštus jį atrideno ledynai. Virš žemės matėsi tik nedidelė milžino dalis. 1985 m., vykdant melioraciją, riedulys buvo atkastas ir galingais traktoriais velkamas arčiau kelio. Tačiau slėniausioje vietoje akmuo pradėjo strigti, lynai nutrūko, todėl riedulį teko palikti čia, apie metrą įsmegusį dirvoje. Valstybinės reikšmės gamtos paminklas. Matmenys 4,5x3x2,5 m.

Dolomito atodanga Mūšos dešiniajame krante, gamtos paminklas.

Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ši vieta ir gavo Skalių kalno vardą. Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose – į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 metrų aukščio statų šlaitą, apaugusį žole ir krūmais. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – Pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – Stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 metro storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus ir jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms, pakito jų spalva – pilkas dolomitas tapo gelsvai pilku.

Įdubala atsivėrusi daugiau kaip prieš šimtą metų (1912 m.) vidury Moliūnų miško. Specialiais prietaisais išmatuotas gylis – virš penkių metrų! Pasakojama, kad kažkada šioje vietoje stovėjusi jauja. Pas jaujoje ugnį kūrenusį berną pagalbos prašyti atėjusi užkeist mergina. Jos negelbstinčiam bernui nusikeikus, atsivėrė duobė, kurioje ir dingo nelaimingoji. O iš duobės išlindęs rąsto didumo žaltys nusliuogė į Moliūnų piliakalnį…

Kviečiame leistis į smegduobės paieškas, o nepasiklysti miške padės jos koordinatės.

Visuomet tikėta jo stebuklingomis galiomis. Per Sekminių atlaidus prie šaltinio plūsdavo ir pėsti, ir raiti, ir ratuoti, o norintys pasveikti eidavo kẽliais. Šaltinis seniau atrodė visiškai kitaip. Iki 1938 m. telkšojo bala, kurioje žmonės plaudavo savo ligų kamuojamas, žaizdotas kūno vietas.

Sovietmečiu šaltinis valdžios nurodymu buvo užpiltas žemėmis. Atkūrus nepriklausomybę daujėniečiai šaltinį entuziastingai atgaivino ir pavertė sakraline vieta.

Anot legendos, po šiuo ąžuolų mėgdavęs sėdėti žymus fotochemijos tyrinėtojas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, pasaulinio garso mokslininkas Teodoras fon Grotusas (Theodor von Grotthuß). Jis gyveno ir dirbo netoliese Gedučių dvarelyje. Miške išliko T. Grotuso kapo rūsys, kuriame jis buvo palaidotas, vėliau palaikai perkelti kitur. Ąžuolas yra valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. 

Velniakalnis – geležies amžiaus archeologinė vieta. Manoma, jog pagonybės laikais čia buvo religinių apeigų atlikimo vieta – alkvietė. Žinomi tik pavieniai archeologiniai radiniai.

Ant aukščiausios Pasvalio krašto kalvos – Velniakalnio yra įrengtas Saulės laikrodis. Velniakalnio aukštis 75,2 m. virš jūros lygio. Dangaus šviesulių stebykla Velniakalnyje buvo sukurta remiantis senąja baltų tradicija. Anuomet dideli akmenys žymėjo svarbias vietas: kryžkeles, palaidojimo vietas, žemių ribas, dangaus stebėjimo taškus. Dangaus šviesulių stebyklą ir saulės laikrodį sukūrė tautodailininkas Arūnas Grušas (Pasvalys). Laikrodis pradėjo veikti 2019 m. rugsėjo 22-ąją, minint Baltų vienybės dieną. Velniakalnio saulės laikrodis yra unikalus savo forma, jis įtrauktas į virtualų pasaulinį saulės laikrodžių atlasą www.sundialatlas.net.

Velniakalnyje švenčiamos Joninės, Liepos 6-oji – Valstybės diena, rugsėjo 22 d. čia uždegama Baltų vienybės ugnis.