Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Piliakalnis yra dviejų upių santakoje. Iš šiaurės jį juosia Tatula, iš pietų ir pietvakarių – Ūgės upė. Piliakalnio aikštelė trikampė, apie 60 m ilgio, aikštelę juosia gynybinių pylimų liekanos. Šoniniai šlaitai apie 9 m aukščio, beveik statmeni, ardomi upių tėkmių.  Piliakalnis įrengtas ir apgyventas IX-XI a. Čia stovėjusi žiemgalių medinė pilis buvo Šiaurės Lietuvos gynybinės sistemos dalis. Archeologiniai tyrimai parodė, kad pastatuose buvo akmenų krosnys, smėlio sluoksnio grindys, kiemas grįstas akmenimis. XIII a. šaltiniai nemini Ąžuolpamūšės piliakalnio, tačiau čia vis dar gyveno žmonės, kadangi netoliese yra kapinynas. Tik XIII a. pabaigoje vokiečių ordinui nukariavus Žiemgalą paskutinieji gyventojai apleido šį kraštą ir gyvenimas Ąžuolpamūšėje nutrūko. 

Legendos. Viena legenda sako, kad ant piliakalnio buvęs dvaras, kuris prasmego. Pirmą Velykų dieną čia gyvenęs ponas varė savo baudžiauninkus žemę arti. Kai šie grįžo iš darbų, dvaro neberado. Dabar kas naktį išeinančios dvi mergaitės, nulipančios laiptais prie vandens ir mazgojančios nosines ir lėkštes. Gaidžiams užgiedojus jos tuoj pranyksta. Eidami pro kalną žmonės neramiai suklūsta išgirdę po žeme gaidžius giedant, dalgius plakant, varpus skambant.

Kita legenda liudija, jog kartą prie piliakalnio vyrai naktigonėje ganė arklius, sėdėjo prie laužo. Staiga nuo kalno atėjo gražus ponaitis su lazdele, pasisveikino ir prisėdo pasišildyti. Vienas vyras jam pasiūlė uostomo tabako. Ponaitis paėmė, bet uostė ne pro nosį, o pro burną. Tada vyrai pamatė, kad jo nosis be šnervių. Kai sugiedojo gaidžiai, ponaitis pakilo ir nuėjo atgal į kalną. Netrukus pasigirdo trenksmas ir vyrai staiga buvo apipilti vandeniu. Taip įvairiausiais bauginimais piliakalnis gynėsi nuo niokotojų bei saugojo savo paslaptis.

Ant Lėvens upės kranto malūnas stovi nuo 1764 m. Tai vienas seniausių vandens malūnų Lietuvoje. Anais laikais sukosi trejos girnos, veikė vilnų karšykla. Sovietmečiu malūnas buvo apleistas, įgriuvo stogas, pradėjo griūti akmenų mūro sienos. 9 dešimtmetyje jį atstatė Pasvalio melioracijos statybos valdyba, įsirengė pobūvių salę. Šiuo metu pastatas priklauso privačiam asmeniui. Malūno aplinkoje įrengta senovinės ūkio technikos, etnografinių buities rakandų ekspozicija. Užsukti kviečia svečių namai, erdvė šeimos šventėms ir kitoms iškilmėms.

Valstybinės reikšmės hidrologinis gamtos paminklas. Šaltinis unikalus savo aštriu kvapu ir šleikščiu skoniu. Upelio dugno akmenėliai ir pakraščių žolė tokia balta, kad šaltinis pramintas Baltuoju. Jo vanduo skaidrus, bespalvis, turi aštrų sieros vandenilio kvapą, nemalonaus skonio, nes jame daug sulfatų (gipso) ir kitų cheminių junginių.

Svirties pagalba galima iš rentinio pasisemti vandens.

Piliakalnis stūkso prie senojo vieškelio iš Pasvalio į Joniškėlį, dešiniajame Mūšos upės krante, prie santakos su Pušynės upeliu. Įrengtas kalvoje, šlaitai statūs, 7–10 metrų aukščio, viršuje yra apie 30 metrų skersmens aikštelė, apjuosta neblogai išlikusiu pylimu. Pušynės upelis šiandien matomas tik anksti pavasarį, paskui pasislepia žolėse. Bet gilus slėnis, kuriuo jis atiteka į Mūšą, liudija praeityje buvus vandeningą upę. Vanduo supo piliakalnį iš trijų pusių, buvo natūrali gamtinė kliūtis priešui. O vakarinę dalį saugojo gynybinis griovys, jis išliko apie 90 m ilgio. Seniau kalnas neabejotinai buvo aukštesnis, apardytas arimų ir gamtos, tačiau gana gerai išlaikė savo pirminę formą.

Manoma, jog piliakalnis buvo įrengtas IX a., pastatyta medinė pilis saugojo žiemgalių gyvenvietę, o vėliau buvo šiaurės Lietuvos gynybinės sistemos dalis. XIII a. antroje pusėje, stiprėjant vokiečių ordino spaudimui, žiemgaliai apleido savo žemes. Greičiausiai tuomet galutinai sunyko gyvenimas Šimonių apylinkėse ir piliakalnyje. XX a. 4-ame dešimtmetyje netoli Migonių piliakalnio ūkininkai dirbdami žemę atsitiktinai surado du lobius: VI–VII a. žalvarinių ir sidabrinių dirbinių.

Legendos. Migonių piliakalnio vietoje seniau buvusi duobė. Traukdamiesi švedai paslėpę ten savo ginklus ir užpylę žemėmis. Kalno viršūnė buvusi smaila, o vakarų pusėje išėjimas, kurio, deja, žymių nebėra. Dar sakoma, kad kalne palaidoti lietuvių nugalėti švedai arba net pats švedų karalius su savo karūna. Švedų kariai kaip pagarbą karaliui supylę šį kalną savo kepurėmis.

Legenda liudija, jog ant kalno rūmus buvo pasistatęs žiaurus ponas. Baudžiauninkai dirbdavę jo dvare visą dieną, o namie likę vaikai ir seneliai turėdavę pinti rėčius ir vyti virves ponui. Nepaklusniuosius jis kankindavęs arba išmainydavęs į arklį ar šunį. Ponas mirė, bet žmonėms netapo lengviau. Tris metus jie pildė paskutinį velionio norą: ant jo kapo kepurėmis pylė aukštą kalną. Galop viršūnėje pamovė raudonšonę pono kepurę – galybės ir garbės ženklą. Per daugybę metų kepurė susmegusi į žemę. Pono dvaras taip pat susmego, jo vietoje atsirado ežeras, kuris vėliau išdžiūvo ir davė pradžią Sindriūnų sodžiui.

Rašytoja, publicistė ir švietėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) Joniškėlyje praleido beveik 40 savo gyvenimo metų. Tai buvo miestelio kultūrinio pakilimo, lietuvybės klestėjimo laikotarpis, kai suvažiuodavo iškiliausios to meto lietuvių tautos asmenybės.

G. Petkevičaitė gimė Puziniškio dvarelyje (Panevėžio r.), inteligentų bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Leonas Petkevičius vertėsi gydytojo praktika, motina Malvina Chodakauskaitė buvo baigusi Vilniaus gimna­ziją. 1865 m. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio ligoninės vedėju ir persikėlė čia gyventi su savo gausia šeima. Gabrielę dvejus metus (1866–1868) mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis.

1920 m. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą. Jai, kaip vyriausiai seimo narei, teko garbė pirmininkauti pirmajam posėdžiui. Ji net dalyvavo Lietuvos prezidento rinkimuose, buvo pirmoji moteris kandidatė. Jos vardu pavadinta Joniškėlio gimnazija.

Akmuo gulėjo netoliese esančioje Šimkūnų sodyboje greta jaujos. Į šiuos kraštus jį atrideno ledynai. Virš žemės matėsi tik nedidelė milžino dalis. 1985 m., vykdant melioraciją, riedulys buvo atkastas ir galingais traktoriais velkamas arčiau kelio. Tačiau slėniausioje vietoje akmuo pradėjo strigti, lynai nutrūko, todėl riedulį teko palikti čia, apie metrą įsmegusį dirvoje. Valstybinės reikšmės gamtos paminklas. Matmenys 4,5x3x2,5 m.

Pirmasis tiltas šioje vietoje labai skyrėsi nuo dabartinio. Jis buvo medinis, pastatytas 1920 m. Prigijęs „Laisvės“ tilto pavadinimas ilgam įsitvirtino vietos gyventojų sąmonėje. Medinis tiltas išstovėjo tik šešerius metus. Srauni ir vandeninga Mūšos upė nuolat niokojo medines dalis, o ledų sangrūdos kiekvieną pavasarį grasindavo tiltą nugriauti. 1926 m. ledonešis pasiekė apatines tilto dalis ir smarkiai pažeidė konstrukcijas. Tiltas įlinko ir juo važiuoti tapo pavojinga. 1928 m. Mūšos krantus sujungęs naujas gelž­betoninis tiltas tapo Ustukių kaimo simboliu. Tai vienas gražiau­sių Pasvalio krašto statinių. Jį suprojektavo anykštėnas Pranas Markūnas. 1928 m. rugpjūčio 10 d. tilto atida­rymo iškilmėse dalyvavo preziden­tas Antanas Smetona. Tiltas buvo pavadintas jo vardu. Ustukių bendruomenės iniciatyva virš tilto nuolat plazda Lietuvos valstybinė vėliava.

Pumpėnų miestelyje vėjo malūnas pastatytas 1925 m. Jonas Kulalis čia investavo Amerikoje uždirbtą savo kapitalą. Investicijų būta nemenkų, pastato liemuo sumūrytas iš raudonų plytų, pamatai iš skaldytų lauko akmenų. Lietuvą okupavę sovietai malūną nacionalizavo, o šeimininką ištrėmė į Sibirą. Kolūkio laikais girnas jau suko elektra, tad sparnai supuvo ir nukrito. 9 dešimtmetyje bandyta pastatą restauruoti, pritaikyti pobūviams, muziejui, tačiau pasikeitus politinei santvarkai to nespėta padaryti. Privatizuotame malūne keletą metų veikė kavinė, paskui jis du dešimtmečius stovėjo tuščias. Valstybės saugomo objekto statusą turintį malūną vėl išgarsino naujieji jo šeimininkai – VšĮ „Būk geresnis“. Iniciatyvaus jaunimo organizacija sėkmingai surinko lėšas, reikalingas tvarkybos darbų projekto parengimui. Simbolines plytas įsigijo ir taip malūną parėmė įstaigos, organizacijos, bendruomenės bei pavieniai asmenys. Parengtas projektas buvo palankiai sutiktas visuomenėje, jį įvertino specialistai ir rekomendavo skirti valstybinį finansavimą. Jeigu viskas vyks sėkmingai, malūno atkūrimo darbai turėtų būti baigti pasitinkant šimtąsias jo istorijos metines.

Raubonių kaime vandens malūnas pirmą kartą paminėtas 1775 m. Medinis malūnas stovėjo prie Tatulos upės ir priklausė carinės Rusijos armijos generolo barono Ulricho Sakeno valdomam Raudonpamūšės dvarui. XIX a. antroje pusėje Raubonių malūną valdė baronas Liudvikas fon Ropas. Greičiausiai jis ir pastatė dabartinį raudonų plytų pastatą. 1907 m. latvis Jonas Ribė nupirko ir pastatė vilnų karšimo ir verpimo įrenginius, taip išplėsdamas įmonės teikiamas paslaugas. Aplink Raubonis dideliu spinduliu kitos tokios įmonės nebuvo. Vėliau žydas Chackelis Zivas įrengė naują galingą anglišką ir švedišką techniką: karštuvus, verpimo mašiną. Šie autentiški mechanizmai kasdien sukosi iki 1997 m.

Pastatas yra valstybės saugomas istorijos, technikos ir architektūros paminklas. Didžiausia jo vertybė – išsaugota senoji technologinė vilnos apdirbimo įranga. Šiandien jos darbą galima stebėti restauruotose malūno erdvėse. Rengiami vilnos apdirbimo edukaciniai užsiėmimai. Kasmet vyksta tradicinis amatų festivalis „Vilnonės dienos“.

Dolomito atodanga Mūšos dešiniajame krante, gamtos paminklas.

Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ši vieta ir gavo Skalių kalno vardą. Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose – į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 metrų aukščio statų šlaitą, apaugusį žole ir krūmais. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – Pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – Stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 metro storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus ir jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms, pakito jų spalva – pilkas dolomitas tapo gelsvai pilku.

Įdubala atsivėrusi daugiau kaip prieš šimtą metų (1912 m.) vidury Moliūnų miško. Specialiais prietaisais išmatuotas gylis – virš penkių metrų! Pasakojama, kad kažkada šioje vietoje stovėjusi jauja. Pas jaujoje ugnį kūrenusį berną pagalbos prašyti atėjusi užkeist mergina. Jos negelbstinčiam bernui nusikeikus, atsivėrė duobė, kurioje ir dingo nelaimingoji. O iš duobės išlindęs rąsto didumo žaltys nusliuogė į Moliūnų piliakalnį…

Kviečiame leistis į smegduobės paieškas, o nepasiklysti miške padės jos koordinatės.

Tiltas pastatytas 1929 m. Jis buvo dalimis atvežtas iš Kauno. Tilto statybai panaudotos dvi plieninės santvaros iš 1928 m. sugriuvusio Kauno Panemunės tilto, o trečioji pagaminta Lietuvoje.

1933 m. transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tragiškam žygdarbiui įamžinti Saločių tiltui buvo suteiktas Dariaus ir Girėno vardas.

Karo metu, 1944 m., tiltą bandyta susprogdinti, tačiau tik sudegė jo medinės dalys. Vėliau tilto niekas nebeprižiūrėjo, sunkiasvorės mašinos, traktoriai niokojo medinį grindinį. 1997 m. tiltas rekonstruotas, neliko autentiško medinio grindinio, tačiau pėstieji iki šiol tebežingsniuoja mediniais tilto šaligatviais.

Visuomet tikėta jo stebuklingomis galiomis. Per Sekminių atlaidus prie šaltinio plūsdavo ir pėsti, ir raiti, ir ratuoti, o norintys pasveikti eidavo kẽliais. Šaltinis seniau atrodė visiškai kitaip. Iki 1938 m. telkšojo bala, kurioje žmonės plaudavo savo ligų kamuojamas, žaizdotas kūno vietas.

Sovietmečiu šaltinis valdžios nurodymu buvo užpiltas žemėmis. Atkūrus nepriklausomybę daujėniečiai šaltinį entuziastingai atgaivino ir pavertė sakraline vieta.

Šioje vietoje seniau ėjo siaurojo geležinkelio linija iš Joniškėlio į Žeimelį. Tiltas per Mūšą pastatytas Antrojo pasaulinio karo metais, jį statė vokiečių nelaisvėje buvę sovietų kariai. Švobiškyje net buvo įkurta belaisvių stovykla. Tilto ilgis – 70 m, plotis – 2,6 m, aukštis – 9,6 m. Tai vienintelis Lietuvoje gelžbetoninis arkinis tiltas siaurojo geležinkelio ruože. Statiniui naudotos labai geros kokybės medžiagos. Sovietmečiu geležinkelio linija buvo panaikinta, jos vietoje nutiestas kelias, o tiltas pritaikytas automobilių eismui.

Anot legendos, po šiuo ąžuolų mėgdavęs sėdėti žymus fotochemijos tyrinėtojas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, pasaulinio garso mokslininkas Teodoras fon Grotusas (Theodor von Grotthuß). Jis gyveno ir dirbo netoliese Gedučių dvarelyje. Miške išliko T. Grotuso kapo rūsys, kuriame jis buvo palaidotas, vėliau palaikai perkelti kitur. Ąžuolas yra valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas.