Lankytinos vietos Pasvalio rajone

Piliakalnis yra dviejų upių santakoje. Iš šiaurės jį juosia Tatula, iš pietų ir pietvakarių – Ūgės upė. Piliakalnio aikštelė trikampė, apie 60 m ilgio, aikštelę juosia gynybinių pylimų liekanos. Šoniniai šlaitai apie 9 m aukščio, beveik statmeni, ardomi upių tėkmių.  Piliakalnis įrengtas ir apgyventas IX-XI a. Čia stovėjusi žiemgalių medinė pilis buvo Šiaurės Lietuvos gynybinės sistemos dalis. Archeologiniai tyrimai parodė, kad pastatuose buvo akmenų krosnys, smėlio sluoksnio grindys, kiemas grįstas akmenimis. XIII a. šaltiniai nemini Ąžuolpamūšės piliakalnio, tačiau čia vis dar gyveno žmonės, kadangi netoliese yra kapinynas. Tik XIII a. pabaigoje vokiečių ordinui nukariavus Žiemgalą paskutinieji gyventojai apleido šį kraštą ir gyvenimas Ąžuolpamūšėje nutrūko. 

Legendos. Viena legenda sako, kad ant piliakalnio buvęs dvaras, kuris prasmego. Pirmą Velykų dieną čia gyvenęs ponas varė savo baudžiauninkus žemę arti. Kai šie grįžo iš darbų, dvaro neberado. Dabar kas naktį išeinančios dvi mergaitės, nulipančios laiptais prie vandens ir mazgojančios nosines ir lėkštes. Gaidžiams užgiedojus jos tuoj pranyksta. Eidami pro kalną žmonės neramiai suklūsta išgirdę po žeme gaidžius giedant, dalgius plakant, varpus skambant.

Kita legenda liudija, jog kartą prie piliakalnio vyrai naktigonėje ganė arklius, sėdėjo prie laužo. Staiga nuo kalno atėjo gražus ponaitis su lazdele, pasisveikino ir prisėdo pasišildyti. Vienas vyras jam pasiūlė uostomo tabako. Ponaitis paėmė, bet uostė ne pro nosį, o pro burną. Tada vyrai pamatė, kad jo nosis be šnervių. Kai sugiedojo gaidžiai, ponaitis pakilo ir nuėjo atgal į kalną. Netrukus pasigirdo trenksmas ir vyrai staiga buvo apipilti vandeniu. Taip įvairiausiais bauginimais piliakalnis gynėsi nuo niokotojų bei saugojo savo paslaptis.

Valstybinės reikšmės hidrologinis gamtos paminklas. Šaltinis unikalus savo aštriu kvapu ir šleikščiu skoniu. Upelio dugno akmenėliai ir pakraščių žolė tokia balta, kad šaltinis pramintas Baltuoju. Jo vanduo skaidrus, bespalvis, turi aštrų sieros vandenilio kvapą, nemalonaus skonio, nes jame daug sulfatų (gipso) ir kitų cheminių junginių.

Svirties pagalba galima iš rentinio pasisemti vandens.

Nuo 1925 m. iki 1941 m. Gulbinėnų dvaro sodyba priklausė generolui Kaziui Ladygai. Jis mėgino sukurti modernų ūkį, paversti dvarą tikru apylinkės kultūros centru. K. Ladygos rūpesčiu Gulbinėnuose buvo įsteigtas pašto skyrius, parduotuvė, papildomi pradžios mokyklos skyriai, nutiesti keliai. Didžiausios gyventojų padėkos jis nusipelnė dvare įkurdamas koplyčią, vėliau paremdamas bažnyčios statybą ir parapijos kūrimą. 1945 m. Gulbinėnų dvaro rūmuose pradėjo veikti septynmetė mokykla ir veikė iki 1992 m. Šiandien dvaras priklauso privačiam asmeniui.

Sodybos teritoriją sudarė trys zonos: reprezentacinė, ūkinė ir rekreacinė. Reprezentacinės dalies kompozicija charakteringa dar XVIII a. barokinių dvarų sodyboms. Visi pastatai iš raudonų plytų bei akmens mūro. Šiandien išlikę 10 pastatų ar jų fragmentų: rūmai, svirnas, padarginė, tvartai bei ūkiniai pastatai. Už dvaro rūmų plyti didelis parkas su unikalia tvenkinių ir kanalų sistema. Tvenkiniai buvo apsodinti akacijomis, šokių aikštelė – liepomis.

Joniškėlio dvarą nuo XVII a. vidurio iki 1940 m. valdė viena plačiausių Lietuvoje Karpių giminė. XVIII a. antroje pusėje jie pasistatė klasicistinius dvaro rūmus ir pradėjo kurti parką. XIX a. parką formavo vokiečių architektas Francas Lehmanas. Senoji parko dalis kairiajame Mažupės krante įveista angliškuoju stiliumi. Dešinysis krantas priklauso prancūziškajam parkui. Karpiai skoningai tvarkė parko erdves, čia vyko giminės susibūrimai, savaitgalio koncertai. Parko takais vaikštinėjo iškilios lietuvių kultūros asmenybės, rašytojai, visuomenės veikėjai. Šiandien tai vienas iš dešimties didžiausių (34 ha) ir vertingiausių dvarų parkų Lietuvoje. Rūmų parteryje vasarą žydi 200 krūmų rožynas. Pasivaikščiokite parko takeliais, pasigrožėkite retomis augalų rūšimis, pailsėkite pavėsinėje. Ir bent vienąkart atvykite į paslaptingąją „Naktį Karpių dvare“.

Legenda. Kadaise parke niekaip neprigijo medžiai. Dvaro ūkvedys pasiūlė makabrišką sprendimą: nekaltų kūdikių krauju palaistyti būsimo parko žemę. Karpis taip ir padarė – medžiai prigijo ir suvešėjo. Ten, kur liejosi berniukų kraujas, išaugo ąžuolai, kur mergaičių – sužaliavo liepos. Tačiau prakeikto dvarininko siela blaškysis po parką tol, kol jame oš bent vienas ąžuolas. Ir šiandien žaibuojant ąžuolų vainikuose išnyra Karpio veidas, maldaujantis, kad žaibas trenktų ir sudegintų galiūnus. Tik tuomet jis gaus ramybę…

Piliakalnis stūkso prie senojo vieškelio iš Pasvalio į Joniškėlį, dešiniajame Mūšos upės krante, prie santakos su Pušynės upeliu. Įrengtas kalvoje, šlaitai statūs, 7–10 metrų aukščio, viršuje yra apie 30 metrų skersmens aikštelė, apjuosta neblogai išlikusiu pylimu. Pušynės upelis šiandien matomas tik anksti pavasarį, paskui pasislepia žolėse. Bet gilus slėnis, kuriuo jis atiteka į Mūšą, liudija praeityje buvus vandeningą upę. Vanduo supo piliakalnį iš trijų pusių, buvo natūrali gamtinė kliūtis priešui. O vakarinę dalį saugojo gynybinis griovys, jis išliko apie 90 m ilgio. Seniau kalnas neabejotinai buvo aukštesnis, apardytas arimų ir gamtos, tačiau gana gerai išlaikė savo pirminę formą.

Manoma, jog piliakalnis buvo įrengtas IX a., pastatyta medinė pilis saugojo žiemgalių gyvenvietę, o vėliau buvo šiaurės Lietuvos gynybinės sistemos dalis. XIII a. antroje pusėje, stiprėjant vokiečių ordino spaudimui, žiemgaliai apleido savo žemes. Greičiausiai tuomet galutinai sunyko gyvenimas Šimonių apylinkėse ir piliakalnyje. XX a. 4-ame dešimtmetyje netoli Migonių piliakalnio ūkininkai dirbdami žemę atsitiktinai surado du lobius: VI–VII a. žalvarinių ir sidabrinių dirbinių.

Legendos. Migonių piliakalnio vietoje seniau buvusi duobė. Traukdamiesi švedai paslėpę ten savo ginklus ir užpylę žemėmis. Kalno viršūnė buvusi smaila, o vakarų pusėje išėjimas, kurio, deja, žymių nebėra. Dar sakoma, kad kalne palaidoti lietuvių nugalėti švedai arba net pats švedų karalius su savo karūna. Švedų kariai kaip pagarbą karaliui supylę šį kalną savo kepurėmis.

Legenda liudija, jog ant kalno rūmus buvo pasistatęs žiaurus ponas. Baudžiauninkai dirbdavę jo dvare visą dieną, o namie likę vaikai ir seneliai turėdavę pinti rėčius ir vyti virves ponui. Nepaklusniuosius jis kankindavęs arba išmainydavęs į arklį ar šunį. Ponas mirė, bet žmonėms netapo lengviau. Tris metus jie pildė paskutinį velionio norą: ant jo kapo kepurėmis pylė aukštą kalną. Galop viršūnėje pamovė raudonšonę pono kepurę – galybės ir garbės ženklą. Per daugybę metų kepurė susmegusi į žemę. Pono dvaras taip pat susmego, jo vietoje atsirado ežeras, kuris vėliau išdžiūvo ir davė pradžią Sindriūnų sodžiui.

Išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatai. Dvaras priklausė Klebokui, paskui – baronui Liudvikui Ropui. Jis įveisė parką ir pastatė iki šiol išlikusius raudono mūro dvaro rūmus. Sovietmečiu rūmuose veikė kultūros namai, vietinio ūkio administracinis centras. Vėliau čia gyveno šeimos. 2003 m. rūmų pastatą įsigijo privatus asmuo.

Dvaro rūmai – raudonų plytų mūro, centrinė dalis dviejų aukštų, su mansarda. Palei Jiešmens upelį plyti mišriojo stiliaus parkas – vietos žmonių ir svečių poilsio vieta. Kabantis medinis tiltas sujungia Jiešmens tvenkinio krantus, siūloma galimybė paplaukioti vandens dviračiais. Parke auga ąžuolas – botaninis gamtos paminklas, jo skersmuo siekia 1,5 m.

Akmuo gulėjo netoliese esančioje Šimkūnų sodyboje greta jaujos. Į šiuos kraštus jį atrideno ledynai. Virš žemės matėsi tik nedidelė milžino dalis. 1985 m., vykdant melioraciją, riedulys buvo atkastas ir galingais traktoriais velkamas arčiau kelio. Tačiau slėniausioje vietoje akmuo pradėjo strigti, lynai nutrūko, todėl riedulį teko palikti čia, apie metrą įsmegusį dirvoje. Valstybinės reikšmės gamtos paminklas. Matmenys 4,5x3x2,5 m.

Dolomito atodanga Mūšos dešiniajame krante, gamtos paminklas.

Dolomitas dar vadinamas uola, kalkėmis, kalkakmeniu, klintimis, skala – dėl to ši vieta ir gavo Skalių kalno vardą. Stačiu šlaitu atodanga sminga į upę, rytuose pamažu nusileidžia į slėnio terasą, vakaruose – į kelių šimtų metrų ilgio ir 7 metrų aukščio statų šlaitą, apaugusį žole ir krūmais. Vakarinėje skardžio dalyje matomos seniausios uolienos – Pamūšio svitos molis ir dolomitas, rytinėje – Stipinų svitos dolomitas, skardžio viršuje, ant devono sistemos uolienų, – iki 1 metro storio kvartero nuogulos. Atodangos apačioje veržiasi vanduo, drėkinantis žolę. Dolomitas susidarė maždaug prieš 350 mln. metų jūros dugne iš ištirpusių karbonatinių nuosėdų. Jūroms nusekus ir jų dugnui iškilus, oksiduojantis uolienoms, pakito jų spalva – pilkas dolomitas tapo gelsvai pilku.

Įdubala atsivėrusi daugiau kaip prieš šimtą metų (1912 m.) vidury Moliūnų miško. Specialiais prietaisais išmatuotas gylis – virš penkių metrų! Pasakojama, kad kažkada šioje vietoje stovėjusi jauja. Pas jaujoje ugnį kūrenusį berną pagalbos prašyti atėjusi užkeist mergina. Jos negelbstinčiam bernui nusikeikus, atsivėrė duobė, kurioje ir dingo nelaimingoji. O iš duobės išlindęs rąsto didumo žaltys nusliuogė į Moliūnų piliakalnį…

Kviečiame leistis į smegduobės paieškas, o nepasiklysti miške padės jos koordinatės.

Visuomet tikėta jo stebuklingomis galiomis. Per Sekminių atlaidus prie šaltinio plūsdavo ir pėsti, ir raiti, ir ratuoti, o norintys pasveikti eidavo kẽliais. Šaltinis seniau atrodė visiškai kitaip. Iki 1938 m. telkšojo bala, kurioje žmonės plaudavo savo ligų kamuojamas, žaizdotas kūno vietas.

Sovietmečiu šaltinis valdžios nurodymu buvo užpiltas žemėmis. Atkūrus nepriklausomybę daujėniečiai šaltinį entuziastingai atgaivino ir pavertė sakraline vieta.

Anot legendos, po šiuo ąžuolų mėgdavęs sėdėti žymus fotochemijos tyrinėtojas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, pasaulinio garso mokslininkas Teodoras fon Grotusas (Theodor von Grotthuß). Jis gyveno ir dirbo netoliese Gedučių dvarelyje. Miške išliko T. Grotuso kapo rūsys, kuriame jis buvo palaidotas, vėliau palaikai perkelti kitur. Ąžuolas yra valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. 

Velniakalnis – geležies amžiaus archeologinė vieta. Manoma, jog pagonybės laikais čia buvo religinių apeigų atlikimo vieta – alkvietė. Žinomi tik pavieniai archeologiniai radiniai.

Ant aukščiausios Pasvalio krašto kalvos – Velniakalnio yra įrengtas Saulės laikrodis. Velniakalnio aukštis 75,2 m. virš jūros lygio. Dangaus šviesulių stebykla Velniakalnyje buvo sukurta remiantis senąja baltų tradicija. Anuomet dideli akmenys žymėjo svarbias vietas: kryžkeles, palaidojimo vietas, žemių ribas, dangaus stebėjimo taškus. Dangaus šviesulių stebyklą ir saulės laikrodį sukūrė tautodailininkas Arūnas Grušas (Pasvalys). Laikrodis pradėjo veikti 2019 m. rugsėjo 22-ąją, minint Baltų vienybės dieną. Velniakalnio saulės laikrodis yra unikalus savo forma, jis įtrauktas į virtualų pasaulinį saulės laikrodžių atlasą www.sundialatlas.net.

Velniakalnyje švenčiamos Joninės, Liepos 6-oji – Valstybės diena, rugsėjo 22 d. čia uždegama Baltų vienybės ugnis.

XIX a. viduryje Vytartų dvarą įsigijo dvarininko Aleksandro Chodakausko šeima. Pasvalio pašonėje, ant vaizdingo Mūšos upės vingio įsikūrusiame dvare kadaise šmėžavo garsių moterų siluetai. Čia, savo močiutės Šarlotės Osten Saken Chodakauskienės namuose, dažnai viešėdavo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė. Vytartuose dažna viešnia buvo ir S. Smetonienės krikštamotė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, taip pat kilusi iš Chodakauskų giminės. S. Smetonienės senelis ir G. Petkevičaitės-Bitės tėvas buvo broliai.

Kelyje į dvarą 1928 m. buvo pastatytas arkinis tiltas per Mūšos upę. Tilto atidaryme dalyvavo pats prezidentas A. Smetona. Nuo 1931 iki 1968 m. Vytartų dvare veikė mokykla. Šiuo metu dvaras priklauso privatiems šeimininkams.