Lankytinos vietos Pasvalio rajone

1750 m. Krinčino parapijos klebono Jeronimo Šarkevičiaus bei vietinių Baluškių dvarininkų Karpių iniciatyva ir apylinkės žmonių aukomis buvo pradėta statyti mūrinė koplyčia, gerokai didesnė už senąją medinukę. Leidimo statyti maldos namus neturėta, todėl tai buvęs rimtas pažeidimas. Tik 1782 m. pats popiežius pasirašė tokį dokumentą.

1803 m. pastatyta bažnyčia turi baroko ir klasicizmo bruožų. Tikima, kad Jėzaus Nazariečio skulptūra bažnyčios didžiajame altoriuje turi stebuklingų galių – išgydo sunkiausius ligonius. Kiekvienais metais švenčiamos Daujėnų Sekminės – daugiau nei šimtmetį skaičiuojantys šio krašto atlaidai. Sekminių atlaidai trukdavo visą savaitę, maldininkai atvykdavo net iš Žemaitijos. Pamaldžiausieji iki bažnyčios kelis kilometrus eidavo kẽliais. Į atlaidus iki šiol atvyksta daug žmonių ne tik iš Pasvalio, sugrįžta kraštiečiai, išsibarstę po visą Lietuvą!

Po pralaimėto 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją Lietuvos kaimuose buvo apgyvendintos rusų kolonistų šeimos. Gegabrastos kaime įsikūrė stačiatikių bendruomenė. Ji turėjo savo mokyklą, kapines, o XIX a. pabaigoje pasistatė jaukius maldos namus – nedidelę medinę cerkvę. Ryškiai geltona su dar ryškesniais žaliais kupolais šventovė romantiškai spindi pušyno ramybėje. Gegabrastos kaime jau nėra rusų bendruomenės, tačiau cerkvė veikia, kasmet gegužės mėnesį vyksta tituliniai atlaidai, suvažiuoja tikintieji iš viso Panevėžio regiono.

1941 m. rugpjūčio pabaigoje šioje vietoje buvo nužudyti ir dviejose masinėse kapavietėse užkasti 1349 žydų tautybės žmonės iš Pasvalio, Vabalninko, Joniškėlio, Saločių, Vaškų bei Daujėnų. Egzekuciją įvykdė 1-ojo Lietuvos policijos bataliono 3-osios kuopos budeliai.

Nužudytų žydų skaičius tiksliai žinomas iš SS pulkininko Karlo Jägerio ataskaitos apie 1941 m. įvykdytas užduotis. Vienoje kapavietėje guli 402 vyrų palaikai, kitoje – 738 moterų ir 209 vaikų. Žudynių praktikoje taip stengtasi išvengti nepageidaujamų emocijų ir neramumų. Abiejose vietose stovi atminimo paminklai.

Joniškėlyje, tuomet vadintame Janiškiais, medinė bažnyčia ar koplyčia buvo jau nuo 1685 m. Ją fundavo dvarininkė Kotryna Stankevičiūtė-Puzinienė. Šventovė stovėjo dabartinėse senosiose kapinėse, vadinamose „Mūrinėmis“. 1794 m. ją nusiaubė T. Kosciuškos sukilimo dalyviai: apiplėšė kleboniją, rekvizavo liturginius reikmenis. Incidento metu šventovė buvusi padegta, galbūt norint nuslėpti pėdsakus ar konflikto įkarštyje. Yra žinoma, kad jau 1788 m. Joniškėlio dvarininko Benedikto Karpio lėšomis buvo pradėtos naujos mūrinės šventovės statybos miestelio pakraštyje prie Mažupės. Bažnyčia baigta 1792 m. Tai vertingas ankstyvojo klasicizmo architektūros paminklas. Jos vidus išraiškingų barokinių ir neobarokinių formų, gana vieningos stilistikos. Išsiskiria didysis altorius ir labai savitos formos bokštas – retenybė Lietuvos sakralinėje architektūroje. Bažnyčios formoje galima įžvelgti karsto motyvą. Pasak legendos, brolį nužudęs Karpis popiežiaus paliepimu turėjęs pastatyti būtent tokią bažnyčią, kuri jam kasdien primintų kraupų nusikaltimą.

Pirmoji bažnyčia minima 1585 m. Antrąją 1611 m. pastatė nuo Rusijos caro pabėgęs Dimitrijus Kurbskis. Jai skyrė 7 valakus žemės su baudžiauninkais. 1611 m. įsteigta parapinė mokykla. 1736 m. inventoriuje jau minima nauja Krinčino bažnyčia. 1794 m. ją apiplėšė Kosciuškos sukilėliai.

Dabartinė bažnyčia pastatyta 1782 m. klebono Jono Jeronimo Šarkevičiaus rūpesčiu. Šešerius metus čia vikaravo poetas Antanas Vienažindys (1841–1892). Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, stačiakampio plano, bazilikinė, dvibokštė. Vidus 3 navų. Yra 5 altoriai. Šventoriuje stovi istoristinių formų varpinė.

Atminimo vieta, kurioje pagerbiami XX a. už Lietuvos laisvę žuvę joniškėliečiai. 1919 m. šio krašto vyrai susibūrė į Joniškėlio mirties batalioną ir apgynė Šiaurės Lietuvą nuo Sovietų Rusijos kariuomenės. Įspūdingas paminklas, vaizduojantis artilerijos pabūklą, 1935 m. pastatytas ant kovose žuvusio karininko Jono Stapulionio kapo. Joniškėlio valsčiaus savanorių pavardės įrašytos atminimo lentose.

Memoriale taip pat palaidoti Joniškėlio krašto partizanai, kritę už Lietuvos laisvę ginkluoto pasipriešinimo Sovietų Sąjungai laikotarpiu 1944–1953 m. Daugelis žuvo 1946 m. vasario 23 d. Uniūnų kaime mūšyje su NKVD kariuomene.

Autentišką patirtį dovanojanti vieta. Siūlome nuvykti į bunkerį miško gūdumoje, kur prisėdę ant medinių gultų žvakių šviesoje pavartysite pogrindžio spaudos, susipažinsite su partizano priesaika, padainuosite partizaninių dainų, atsiversite maldaknygę… Čia pavargę po kovų ar sužeisti slėpėsi Pasvalio krašto partizanai, vadovaujami Jono Alenčiko-Dragūno. Tikrasis bunkeris buvo įrengtas 1945 metais, bet mūšio metu sunaikintas. Pirmą kartą atstatytas 1997 m., tačiau laikas ir gamta padarė savo… 2019 m. bunkerį atkūrė Pasvalio krašto muziejus. Pakeliavę laiku vėl galėsite grįžti į šiandieną! Apie tikrąjį partizanų gyvenimą pamatysite 3D filmuke, užsukę į Pasvalio krašto muziejų.

Šioje vietoje Žaliosios girios partizanai bunkerį įsirengė 1944 m. rudenį, pavadino jį „Prie Margių Šermukšnio takelio“. 1945 m. spalio 6 d. prie bunkerio mūšyje su rusų kareiviais žuvo iš Margių kaimo kilęs partizanas Jonas Tamošiūnas-Vyturys. Tąkart žuvo dar vienas partizanas, kurio vardas, deja, nežinomas. Kiti laimingai pasitraukė.

Bunkerį 2004 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno. Partizanų atminimui jų bendražygis Juozas Tamulionis pastatė medinį kryžių.

Įrengtas 1948 m. bunkeris buvo vienas iš partizanų vado Povilo Žilio-Klevo štabų. Jo būrio kovotojai priklausė Vyčio apygardos Žaliosios rinktinei.

Autentiškas bunkeris niekada nebuvo aptiktas priešo ir sunaikintas, jį sunaikino gamta. Bunkerį 2003 m. atstatė Pasvalio šaulių kuopos jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Kalvėno.

Koplyčia skirta 1794 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vado generolo leitenanto Tomo Vavžeckio atminimui. Jis būrė sukilėlius Pušaloto apylinkėse, vėliau vadovavo Žemaičių divizijai, o Tadui Kosciuškai patekus į nelaisvę buvo paskirtas viso sukilimo vadu. Koplyčią fundavo Tomo Vavžeckio brolis, Niurkonių dvaro valdytojas Juozapas Vavžeckis. Šventovė pastatyta 1828 m. Jos požemiuose buvo laidojami vietos dvarininkai. Tai viena gražiausių vėlyvojo klasicizmo koplyčių Lietuvoje. Be to, tai vienintelis architektūros paminklas Lietuvoje, skirtas 1794 m. sukilimo atminimui. Netoliese laukuose išlikęs akmeninis, legendomis apipintas Niurkonių dvaro stulpas. Koplyčia nerestauruota, tačiau kasmet birželio mėnesį čia vyksta Šv. Aloyzo atlaidai.

Koplytėlės formos medinė kompozicija skirta Saločių krašto knygnešiams – Steponui Pavilioniui, Juozui Steponavičiui, Antanui Krasinskui-Voveriui, Jonui Burkui. Atidengtas 1993 m. 

Čia palaidoti 1919 m. pavasarį mūšyje su bolševikais ties Bernatonių kaimu (dab. Panevėžio r.) žuvę Joniškėlio partizanų bataliono Pušaloto kuopos kariai.

1928 m. pavasarininkų ir buvusių bendražygių rūpesčiu ant karių kapo iškilo paminklas, vaizduojantis laiptuotą piramidę. Paminklo pašventinimo iškilmėse dalyvavo prezidentas Antanas Smetona. Paminklą sukūrė architektas Vladas Švipas. Jo modelis buvo eksponuojamas Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1937 m.

Sovietinės okupacijos metais paminklas stovėjo apleistas, nuo jo buvo nuplėšti valstybiniai simboliai bei žuvusių karių pavardės.

1919 m. lapkričio 12 d. Saločiuose lietuviai sumušė bermontininkų pajėgas. Šiai pergalei paminėti ir žuvusiems kariams pagerbti 1928 m. miestelio turgaus aikštėje iškilo septynių metrų obeliskas. Jo viršūnėje žvilgėjo žemės rutulys, persmeigtas kardu, kaip drąsus pareiškimas, kad Lietuva iškovojo sau vietą tarp kitų pasaulio šalių. Pokario metais jo papėdėje priešai niekino žuvusių partizanų kūnus. Apie 1964 m. paminklas buvo nugriautas. Nuolaužas išvežė ir užkasė kažkur žvyrduobėse… Saločių obeliskas vėl iškilo 1989 m. birželį, miestelio Sąjūdžio grupės iniciatyva.

Čia, buvusio Stebeikėlių kaimo sodyboje, 1907 m. vasario 2 d. gimė būsimasis lietuvių literatūros klasikas, Pasvalio miesto Garbės pilietis Bernardas Brazdžionis. Vos metukų sulaukęs berniukas kartu su tėvais paliko gimtinę ir išvyko už Atlanto. Vėliau sugrįš, lankys Žadeikių, Pasvalio pradžios mokyklas, Biržų gimnaziją, studijuos Vytauto Didžiojo universitete. Paskui ilgi gyvenimo metai išeivijoje… Gimtasis sodžius dažnai šmėžuos poeto kūryboje. Čia veda siauras, dulkėtas kelelis, o kaimynystėje išlikusi paskutinė kaimo sodyba primena, kaip galbūt atrodė Brazdžionių ūkis. Šiandien apie jį primena galingas šimtametis ąžuolas bei 1989 m. pastatytas stogastulpis su Šv. Roko figūra. Atgimimo metais poeto sugrįžimas į tėviškę būdavo ypač jautrus.

Miško tankmėje pasislėpusi geltona šventovė skaičiuoja šimtmečius. Sunku atsekti jos istoriją, kadangi ji mažai tyrinėta. Istoriniai šaltiniai liudija, kad koplyčia pastatyta 1736 m. Daug kartų niokota, naikinta ir vėl atstatyta. Vieną kartą metuose – paskutinį rugpjūčio sekmadienį – koplyčia atgyja ir pakviečia į Šv. Augustino atlaidus. Šventoriuje palaidoti Lietuvos partizanai.