Lankytinos vietos Pasvalio mieste

Susipažinus su istorija, laikas į gamtą. Smegduobių parkas – unikali vieta Pasvalyje, neturinti analogų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Geologai suskaičiavo, kad jau prieš 80 metų čia buvo atsivėrę net 56 smegduobės. Tuomet iš paukščio skrydžio laukas atrodė tarsi krateriais nusėtas Mėnulio paviršius. Seniau ši vieta buvo vadinama „Avižonio duobėmis“, nes žemė priklausė ūkininkams Avižoniams. Čia niekada nebuvo statomi namai ar vykdoma ūkinė veikla. Šiandien Smegduobių parko 8 hektarų plote priskaičiuojama daugiau kaip dešimt įvairaus amžiaus ir dydžio karstinių įgriuvų. Pati giliausia smegduobė yra maždaug 6 metrų gylio. Tai didžiausia smegduobių koncentracija vienoje vietoje, toks reiškinys yra tik Pasvalio krašte. Vienos iš didžiausių smegduobių, kurioje nėra vandens, dugne įrengus amfiteatrą, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Vietiniai gyventojai jau seniai pripratę prie jiems natūralaus reiškinio – smegduobių. Jų labiau prisibijo miesto svečiai, ypač užsieniečiai. Keliautojai, besiruošiantys atvykti į Pasvalį, dažnai teiraujasi ar čia nepavojinga, ar saugu vaikščioti po parko teritoriją, ar jis neaptvertas tvora ir neužrakintas. Smegduobių parko svečiai dažnai klausia ar įžengę į jį neprasmegs…

1903 m. Pasvalyje už iždo lėšas buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė. Pamaldos su pertraukomis čia vyko iki 1948 m., kuomet buvo išgabenti liturginiai daiktai, o pastate supilti grūdai. Maldos namų statusas panaikintas 1958 m. Apgriuvusi cerkvė liūdnai stovėjo iki 1978 m. Tada joje sau patalpas įsirengė Pasvalio pučiamųjų orkestro klubas „Dūdorius“. Pirmojo pasaulinio karo metais šventoriuje buvo palaidota vokiečių karių, tačiau sovietmečiu jų kapai buvo sunaikinti. Vėliau į cerkvę buvo atvežta etnografinių vertybių, surinktų nykstančiuose kaimuose. Dalis stogastulpių ir koplytstulpių čia saugoma ir šiandien.

Kolekcijoje po atviru dangumi sukaupta šimtai eksponatų: 214 girnapusių, 64 dubenuotieji akmenys, 7 „pėduotieji“ akmenys, 2 akmenys–riboženkliai bei malūno krumpliaračių ekspozicija. Juos per daugybę metų surinko kraštotyrininkas Antanas Stapulionis. Didelės ir mažos girnapusės mena senovinį grūdų malimo amatą – tiek malūnuose, tiek namuose. O dubenuotieji akmenys – tai senosios baltų religijos palikimas. Baltai juos naudojo apeigų metu, garbindami savo dievybes. Pagoniškojo laikotarpio akmenys vėlesniais amžiais buvo pritaikyti ūkio reikmėms: trynimui, spaudimui, namo slenksčiui, pamatams ir kt. Tačiau tikroji jų paskirtis ir naudojimas nėra pamirštas ir mūsų dienomis.

Parkas pradėtas kurti 1923 m., dabar jis užima 70 hektarų plotą. 1986–1988 m. mūsų krašto tautodailininkai parko erdves papuošė ąžuolinėmis skulptūromis tautosakos, mitologijos motyvais. Parke esantis Šilo ežerėlis įdomus tuo, kad yra karstinės kilmės – susiliejęs iš keleto smegduobių ir suformuotas žmogaus rankų. Beje, reikėjo labai pasistengti, kol pavyko atrasti ir užkimšti angą, pro kurią vanduo subėgdavo kažkur į požemius. Parke vasaros metu vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, stadione – sporto varžybos. Turistų laukia kempingas su jaukiais nameliais.

Senojo Lėvens tilto apžvalgos aikštelėje stovi interaktyvi legendinio muzikanto Antanėlio skulptūra. Skulptūra – tai ne tik forma, bet ir turinys. Palietus dešiniąją plaštaką Antanėlis pasakoja (Jono Nainio balsu) apie gražiausias Pasvalio vietas, palietus kairiąją – prabyla aktorės Olitos Dautartaitės balsu ir seka savo legendą. O pridėjus delną prie Antanėlio rūbų sagos pasigirsta poeto Vlado Braziūno pasvalietiška tarme skaitomos eilės apie senąjį Lėvens tiltą. Antanėlio skulptūrą miestui padovanojo Pasvalio krašto muziejaus kolektyvas.

Petras Vileišis – kovotojas už lietuviškos spaudos laisvę, švietėjas, verslininkas, lietuvybės gaivintojas, kultūros ir meno rėmėjas, valstybininkas… Jo gimtinė Medinių kaime netoli Pasvalio. Didžiąją gyvenimo dalį P. Vileišis paskyrė inžinerinei veiklai – tiltų statybai visoje Rusijos imperijoje. Pasvaliečiai atidavė pagarbą savo garsiajam kraštiečiui. 1935 m. jo vardu pavadinta miesto gimnazija, ką tik persikėlusi į naujuosius rūmus. Tuo pačiu laiku šalia iškilo paminklas, simbolizuojantis P. Vileišį ne kaip inžinierių, bet kaip nenuilstantį lietuvybės gaivintoją. Paminklą sukūrė skulptorius Vincas Grybas.

Šioje vietoje susitikdavo knygnešių keliai, netoliese esančiame mediniame name dar išlikę autentiškos knygų slėptuvės, įrengtos sienose. Pasvalio kraštas garsėjo knygnešiais, čia daugsyk lankėsi knygnešių karaliumi pramintas Jurgis Bielinis. Net aštuoni Pasvalio krašto knygnešiai įrašyti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje iškilusioje Knygnešių sienelėje. Stogastulpio autorius skulptorius Arūnas Grušas.

Akių ligų specialistas savo karjerą pradėjo XX a. pradžioje kaip karo gydytojas Rusijos–Japonijos ir Pirmajame pasauliniame karuose. Nepriklausomoje Lietuvoje daug nuveikė, kad jo sritis taptų prioritetine. Tyrė akių ligų diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. P. Avižonio rūpesčiu 1930 m. Kaune įkurta Akių klinika. Bendravo su žinomais to meto lietuvių visuomenės veikėjais. Paminklas stovi  profesoriaus vardu pavadintoje gatvėje, prie Pasvalio krašto muziejaus. Autorius – skulptorius Algirdas Bosas, fundatorė – P. Avižonio dukra Birutė Blaževičienė.

1557 m. Pasvalyje Žygimantas Augustas  pasirašė tris svarbias istorines sutartis su Livonijos ordinu, taip išgarsindamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraščio miestelį. Pasvalio centre stovintis 5 metrų aukščio granito postamentas su Žygimanto Augusto bronziniu biustu yra vienintelis Lietuvoje paminklas šiam valdovui. Jo pastatymą inicijavo ir finansavo Pasvalio krašto garbės pilietis, verslininkas dr. Pranas Kiznis. Paminklą sukūrė ukrainiečių skulptoriai Borisas Krylovas ir Olesis Sydorukas, talkinant menininkui Rimantui Dichavičiui.

Išeivijos poetas po ilgų klajonių pagaliau sugrįžo į gimtinę ir sveikina lankytojus pačioje Pasvalio širdyje – Svalios ir Lėvens upių santakoje! B. Brazdžionis – istorinė figūra, simbolizuojanti lietuvių kultūros atsparumą ir pasipriešinimą Sovietų Sąjungos okupacijos metais. Ne veltui B. Brazdžionis vadinamas lietuvių tautos laisvės šaukliu. Granito postamentas tarsi geležinė uždanga skyla skambant garsiajam „Šaukiu aš tautą!“. Tai dovana miestui ir kultūrai, kurią pasvaliečiams įteikė kraštietis, įvairių kultūros ir istorijos projektų mecenatas dr. Pranas Kiznis. Paminklo autoriai: Rimantas Dichavičius ir ukrainiečiai Borisas Krylovas bei Olesis Sydorukas.

Kai nieko nežinai apie tau naują miestą, pažintį su juo geriausiai pradėti krašto muziejuje. Buvusio kino teatro „Svalia“ rekonstruotose patalpose 1998 m. savo veiklą pradėjo Pasvalio krašto muziejus. Pažinkite krašto istoriją, atraskite unikalių eksponatų! Pasivaikščiokite po „smetoninę“ turgaus aikštę! Keliaukite motociklu į Kaukazą su legendiniu keliautoju Antanu Poška! Susipažinkite su partizanais virtualios realybės bunkeryje! Nusileiskite 20 metrų į Žalsvojo šaltinio gelmę – patį giliausią urvą Lietuvoje!

Pirmosios žinios apie Pasvalio vandens malūną pasiekia iš 1755 metų. Ant Lėvens upės kranto pastatytas malūnas buvo pavadintas Pasvalio miesto vardu, malūnas stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir tas, kurį matome šiandien. Apie 1830 m. iškilo naujas mūrinis malūno pastatas, iš akmenų sumūryta užtvanka, virš jos įrengtas tiltas. Vėliau malūnas buvo dar ne kartą perstatytas. Dabartinis jo vaizdas nebeprimena klasikinio vandens malūno. Jo girnas išjudino naujos technologijos – dyzeliniai, elektros varikliai. Bet užtvanka išliko savo vietoje ir mena beveik dviejų šimtmečių senumo istoriją. Pasvalio vandens malūno istoriją šiandien tęsia UAB „Ustukių malūnas“.

Tikrojo jo pavardė Albinas Vaitkus. 1941 m. jis dirbo Pasvalio bibliotekos vedėju, svariai prisidėjo kuriant miesto kultūrinį gyvenimą. Bibliotekoje jo atminimui skirta moderni ekspozicija, kuri tarsi atkartoja sudėtingą rašytojo gyvenimo kelią nuo vaikystės Gruzdžių sodžiuje, per Pasvalį, karo metų klajones iki veiklos išeivijoje. Ekspozicijoje – rašytojo autentiškos knygos, rašomasis stalas, rašomoji mašinėlė, pypkių kolekcija bei daugybė kitų jo naudotų daiktų. Ekspozicija interaktyvi, terminale įdiegti žaidimai, dėlionės, viktorinos. Siūlomi edukaciniai užsiėmimai.

Lėvens kairysis krantas nuo seno vadinamas Užupiu. Ten miestiečiai įsikūrė vėliausiai. Užupyje buvo klebonija, kunigai į bažnyčią plaukdavo valtimis. Tik XX a. pradžioje abu upės krantus sujungė tiltas. Šiandien išlikęs mūrinis senosios klebonijos pastatas, o krantinė papuošta išraiškingomis medžio skulptūromis. Parke vyksta kultūriniai renginiai, į seną klėtį kviečia „Klėties teatras“.

Pasakojama, kad XV a. pabaigoje Vilniaus vyskupą pasiekė pasvaliečių skundai, jog priversti toli ir retai keliauti į bažnyčią jie netenką daug malonių. Todėl 1497 m. gruodžio 6 d.Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išleido privilegiją, kuria leido statyti Pasvalyje bažnyčią Lėvens ir Svalios upių santakoje. Tai buvo miesto istorijos pradžia. Dabartinė šventovė šioje vietoje jau trečioji, pastatyta 1787 m., o šiandieninį vaizdą įgavo 1887 m. pristačius du bokštus ir šonines navas.1851 m. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Bažnyčia turi baroko ir istorizmo bruožų. Išėjus pro šventoriaus vartelius prie upės pasitinka septynios skulptūros – angelai: Vilties, Gyvybės, Žvejų, Liūdesio, Nuolankumo, Kiekvienam, Kalbos.