Lankytinos vietos Pasvalio mieste

Pirmosios žinios apie Pasvalio vandens malūną pasiekia iš 1755 metų. Ant Lėvens upės kranto pastatytas malūnas buvo pavadintas Pasvalio miesto vardu, malūnas stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir tas, kurį matome šiandien. Apie 1830 m. iškilo naujas mūrinis malūno pastatas, iš akmenų sumūryta užtvanka, virš jos įrengtas tiltas. Vėliau malūnas buvo dar ne kartą perstatytas. Dabartinis jo vaizdas nebeprimena klasikinio vandens malūno. Jo girnas išjudino naujos technologijos – dyzeliniai, elektros varikliai. Bet užtvanka išliko savo vietoje ir mena beveik dviejų šimtmečių senumo istoriją. Pasvalio vandens malūno istoriją šiandien tęsia UAB „Ustukių malūnas“.

Tikrojo jo pavardė Albinas Vaitkus. 1941 m. jis dirbo Pasvalio bibliotekos vedėju, svariai prisidėjo kuriant miesto kultūrinį gyvenimą. Bibliotekoje jo atminimui skirta moderni ekspozicija, kuri tarsi atkartoja sudėtingą rašytojo gyvenimo kelią nuo vaikystės Gruzdžių sodžiuje, per Pasvalį, karo metų klajones iki veiklos išeivijoje. Ekspozicijoje – rašytojo autentiškos knygos, rašomasis stalas, rašomoji mašinėlė, pypkių kolekcija bei daugybė kitų jo naudotų daiktų. Ekspozicija interaktyvi, terminale įdiegti žaidimai, dėlionės, viktorinos. Siūlomi edukaciniai užsiėmimai.

Šioje vietoje keletą amžių buvo laidojami žydų tautybės žmonės, gyvenę Pasvalio mieste ir apylinkėse. 1941 m. Holokausto metu sunaikinus žydų bendruomenę kapinės tapo nenaudojamos. Sovietmečiu jos buvo sunaikintos, išliko tik keli buvusių antkapinių paminklų fragmentai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kapinių vietoje pastatytas paminklas. Šiandien tai Svalios slėnio parko teritorija.

Pasakojama, kad XV a. pabaigoje Vilniaus vyskupą pasiekė pasvaliečių skundai, jog priversti toli ir retai keliauti į bažnyčią jie netenką daug malonių. Todėl 1497 m. gruodžio 6 d.Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išleido privilegiją, kuria leido statyti Pasvalyje bažnyčią Lėvens ir Svalios upių santakoje. Tai buvo miesto istorijos pradžia. Dabartinė šventovė šioje vietoje jau trečioji, pastatyta 1787 m., o šiandieninį vaizdą įgavo 1887 m. pristačius du bokštus ir šonines navas.1851 m. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Bažnyčia turi baroko ir istorizmo bruožų. Išėjus pro šventoriaus vartelius prie upės pasitinka septynios skulptūros – angelai: Vilties, Gyvybės, Žvejų, Liūdesio, Nuolankumo, Kiekvienam, Kalbos.

Beveik šimtą metų Pasvalys buvo geležinkelių miestas. Siauručiais bėgiais riedėjo keleiviniai ir krovinių vagonai. XX a. 5 dešimtmetyje čia prasidėjo Pasvalio krašto žmonių kelias į Sibiro tremtį. Jie buvo išvežti gyvuliniais vagonais. Tragediją mena atminimo skveras. Kompoziciją sukūrė skulptorius Valius Remeika.