Lankytinos vietos Pasvalio mieste

„Kad ši diena liktų įamžinta, kiekvienas vešim ką nors pakelės paminklams. Po akmenį, kaip savo nelaisvę, sumesim į krūvas, kad sumūrytume į aukurą… Gal žemės maišelį – kad senovės papročiu pilkapį supiltume… Gal kryžių…“ (Rašytojas Kazys Saja, 1989 m. rugpjūčio 17 d.). Pirmuosius kryžius Baltijos kelio akcijos dieną 1989 m. rugpjūčio 23-ąją čia pastatė Pasvalio, Joniškėlio žmonės, kaimynai iš Pakruojo, svečiai iš Kretingos, Akmenės, Mosėdžio. Taip jie įprasmino savo ryžtą siekti laisvės. Vėliau kryžiai čia buvo statomi įvairioms svarbioms progoms atminti. Šiandien slėnyje stovi 14 kryžių.

1903 m. Pasvalyje už iždo lėšas buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė. Pamaldos su pertraukomis čia vyko iki 1948 m., kuomet buvo išgabenti liturginiai daiktai, o pastate supilti grūdai. Maldos namų statusas panaikintas 1958 m. Apgriuvusi cerkvė liūdnai stovėjo iki 1978 m. Tada joje sau patalpas įsirengė Pasvalio pučiamųjų orkestro klubas „Dūdorius“. Pirmojo pasaulinio karo metais šventoriuje buvo palaidota vokiečių karių, tačiau sovietmečiu jų kapai buvo sunaikinti. Vėliau į cerkvę buvo atvežta etnografinių vertybių, surinktų nykstančiuose kaimuose. Dalis stogastulpių ir koplytstulpių čia saugoma ir šiandien.

Kolekcijoje po atviru dangumi sukaupta šimtai eksponatų: 214 girnapusių, 64 dubenuotieji akmenys, 7 „pėduotieji“ akmenys, 2 akmenys–riboženkliai bei malūno krumpliaračių ekspozicija. Juos per daugybę metų surinko kraštotyrininkas Antanas Stapulionis. Didelės ir mažos girnapusės mena senovinį grūdų malimo amatą – tiek malūnuose, tiek namuose. O dubenuotieji akmenys – tai senosios baltų religijos palikimas. Baltai juos naudojo apeigų metu, garbindami savo dievybes. Pagoniškojo laikotarpio akmenys vėlesniais amžiais buvo pritaikyti ūkio reikmėms: trynimui, spaudimui, namo slenksčiui, pamatams ir kt. Tačiau tikroji jų paskirtis ir naudojimas nėra pamirštas ir mūsų dienomis.

Piešinys skirtas broliams Vileišiams.

Pasvalio krašto tapatumas neatsiejamas nuo garsiųjų lietuvybės gaivintojų brolių Vileišių. Turbūt apie šiuos įžymius brolius yra girdėjęs kiekvienas, tačiau retas žino, kad jų vaikystė prabėgo mažame Pasvalio rajono kaime – Mediniuose.

Tai dvi apsikabinusios figūros, simbolizuojančios brolybę, draugystę, tam tikrą laiko sąsają. Viena figūra atspindi šiuolaikinį žmogų, jaunimą, ir yra grafiškai spalvota. Kita atspindi praeitį, istoriją – brolius Vileišius. Pastarosios figūros vidus, tai vieno iš brolių Vileišių kostiumo dalis, atkurta pagal turėtą fotografiją. Pats gatvės meno kūrinys yra skirtas žiūrėti iš toli, todėl geriausia stebėjimo vieta – kitas Lėvens upės krantas.

Piešinys skirtas Pasvalio krašto lakūnams – Vytautui Lapėnui, Eugenijui Malinauskui, Jonui Pyragiui. Tarp žemės ir dangaus, tarp gyvybės ir mirties gyvenę lakūnai visą gyvenimą liko ištikimi savo aistrai – skraidymui.

Skrydžio laisvę atspindintis vanagas, tarsi padalintas pusiau. Perėjimas iš natūralių spalvų į raudoną lyg perėjimas tarp gyvybės ir mirties. Nors šių žmonių nebėra mūsų tarpe, tačiau jie visada buvo ir liks gyvi prisiminimuose… Ištrupančios vanago plunksnos – griežtesnių geometrinių formų, primena sudužusio lėktuvo nuolaužas. Susižeidus, lakūnai dažniausiai pakildavo kaip feniksai vedini noro pajusti skrydžio jėgą vis dar ir dar… Piešinyje tai atsispindi raudonos spalvos perėjimu į geltoną.

Kylantis vanagas žvelgia į dangų kaip žvelgė kadaise lakūnai – V. Lapėnas, E. Malinauskas, J. Pyragius. Pažvelgus į vanagą galima pajusti skrydžio laisvę ir prisiminti tuos, be kurių šiandien žymiai tuščiau… 

Piešinio idėjos autorius, menininkas Tadas Šimkus (studija „Gyva grafika“).

Piešinys lydimas tremties šešėlio. Pasirinktas istorinis fotoaparatas, kurį žinomas tautodailininkas, fotografas Vilhelmas Janiselis, pasislėpęs duonos kepale išsivežė į Sibirą ir ten fiksavo tremtinių kasdienybę. Šiandien šios fotografijos tapusios dokumentine kronika bei paskelbtos UNESCO paveldu. Tremtis palietė ne vieną ar du žmones, o visą šeimą… Todėl šalia fotoaparato visa Janiselių šeima – tėvai Vilhelmas ir Matilda, vaikai Aldona, Emilija, Algirdas ir Jonas. Jų visų atvaizdai atkurti remiantis tremtyje darytomis fotografijomis. Legendinis fotoaparatas yra saugomas Pasvalio krašto muziejaus ekspozicijoje. Piešinio idėjos autorius, menininkas – Arminas Raugevičius (studija „Gyva grafika“).

Kape palaidoti šeši Lietuvos kariai, žuvę 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovose. Žuvusiųjų garbei Pasvalio šauliai 1937 m. pastatė rausvo granito antkapinį paminklą – kryžių. Prasidėjus Atgimimui, 1988 m. ir vėliau, ši vieta buvo emocinis patriotizmo židinys. Į kapines keliaudavo eisenos iš bažnyčios, prie kapo buvo minimos valstybinės šventės, savanoriai prisiekdavo atkurtai Lietuvos valstybei. Karių kapą rasite paėjėję pagrindiniu taku, kairėje pusėje, jis aptvertas aukšta metaline tvorele. 1919 m. Pasvalio miestą ir apylinkes nuo bolševikų gynė legendinis Joniškėlio partizanų „mirties batalionas“, vėliau išaugęs į Lietuvos kariuomenės 9 pėstininkų pulką. Būtent šio pulko kariai ilsisi kapinėse.

Senojo Lėvens tilto apžvalgos aikštelėje stovi interaktyvi legendinio muzikanto Antanėlio skulptūra. Skulptūra – tai ne tik forma, bet ir turinys. Palietus dešiniąją plaštaką Antanėlis pasakoja (Jono Nainio balsu) apie gražiausias Pasvalio vietas, palietus kairiąją – prabyla aktorės Olitos Dautartaitės balsu ir seka savo legendą. O pridėjus delną prie Antanėlio rūbų sagos pasigirsta poeto Vlado Braziūno pasvalietiška tarme skaitomos eilės apie senąjį Lėvens tiltą. Antanėlio skulptūrą miestui padovanojo Pasvalio krašto muziejaus kolektyvas.

Petras Vileišis – kovotojas už lietuviškos spaudos laisvę, švietėjas, verslininkas, lietuvybės gaivintojas, kultūros ir meno rėmėjas, valstybininkas… Jo gimtinė Medinių kaime netoli Pasvalio. Didžiąją gyvenimo dalį P. Vileišis paskyrė inžinerinei veiklai – tiltų statybai visoje Rusijos imperijoje. Pasvaliečiai atidavė pagarbą savo garsiajam kraštiečiui. 1935 m. jo vardu pavadinta miesto gimnazija, ką tik persikėlusi į naujuosius rūmus. Tuo pačiu laiku šalia iškilo paminklas, simbolizuojantis P. Vileišį ne kaip inžinierių, bet kaip nenuilstantį lietuvybės gaivintoją. Paminklą sukūrė skulptorius Vincas Grybas.

Šioje vietoje susitikdavo knygnešių keliai, netoliese esančiame mediniame name dar išlikę autentiškos knygų slėptuvės, įrengtos sienose. Pasvalio kraštas garsėjo knygnešiais, čia daugsyk lankėsi knygnešių karaliumi pramintas Jurgis Bielinis. Net aštuoni Pasvalio krašto knygnešiai įrašyti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje iškilusioje Knygnešių sienelėje. Stogastulpio autorius skulptorius Arūnas Grušas.

Akių ligų specialistas savo karjerą pradėjo XX a. pradžioje kaip karo gydytojas Rusijos–Japonijos ir Pirmajame pasauliniame karuose. Nepriklausomoje Lietuvoje daug nuveikė, kad jo sritis taptų prioritetine. Tyrė akių ligų diagnostiką, gydymą ir profilaktiką. P. Avižonio rūpesčiu 1930 m. Kaune įkurta Akių klinika. Bendravo su žinomais to meto lietuvių visuomenės veikėjais. Paminklas stovi  profesoriaus vardu pavadintoje gatvėje, prie Pasvalio krašto muziejaus. Autorius – skulptorius Algirdas Bosas, fundatorė – P. Avižonio dukra Birutė Blaževičienė.

1557 m. Pasvalyje Žygimantas Augustas  pasirašė tris svarbias istorines sutartis su Livonijos ordinu, taip išgarsindamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakraščio miestelį. Pasvalio centre stovintis 5 metrų aukščio granito postamentas su Žygimanto Augusto bronziniu biustu yra vienintelis Lietuvoje paminklas šiam valdovui. Jo pastatymą inicijavo ir finansavo Pasvalio krašto garbės pilietis, verslininkas dr. Pranas Kiznis. Paminklą sukūrė ukrainiečių skulptoriai Borisas Krylovas ir Olesis Sydorukas, talkinant menininkui Rimantui Dichavičiui.

Išeivijos poetas po ilgų klajonių pagaliau sugrįžo į gimtinę ir sveikina lankytojus pačioje Pasvalio širdyje – Svalios ir Lėvens upių santakoje! B. Brazdžionis – istorinė figūra, simbolizuojanti lietuvių kultūros atsparumą ir pasipriešinimą Sovietų Sąjungos okupacijos metais. Ne veltui B. Brazdžionis vadinamas lietuvių tautos laisvės šaukliu. Granito postamentas tarsi geležinė uždanga skyla skambant garsiajam „Šaukiu aš tautą!“. Tai dovana miestui ir kultūrai, kurią pasvaliečiams įteikė kraštietis, įvairių kultūros ir istorijos projektų mecenatas dr. Pranas Kiznis. Paminklo autoriai: Rimantas Dichavičius ir ukrainiečiai Borisas Krylovas bei Olesis Sydorukas.

Miesto centre nuo pat pradžių virė triukšmingas gyvenimas – čia buvo turgaus aikštė bei krautuvės. Aikštėn subėgančios gatvės per amžius suformavo unikalų miesto planą, kuris šiandien yra pripažintas kaip urbanistinis paveldas. Aikštės pakraščiuose išlikę XX a. pradžios pastatai ir akmenimis grįsta siaura gatvelė, pro raudonų plytų špitolę vedanti link senojo medinio tilto vietos.

Pirmosios žinios apie Pasvalio vandens malūną pasiekia iš 1755 metų. Ant Lėvens upės kranto pastatytas malūnas buvo pavadintas Pasvalio miesto vardu, malūnas stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir tas, kurį matome šiandien. Apie 1830 m. iškilo naujas mūrinis malūno pastatas, iš akmenų sumūryta užtvanka, virš jos įrengtas tiltas. Vėliau malūnas buvo dar ne kartą perstatytas. Dabartinis jo vaizdas nebeprimena klasikinio vandens malūno. Jo girnas išjudino naujos technologijos – dyzeliniai, elektros varikliai. Bet užtvanka išliko savo vietoje ir mena beveik dviejų šimtmečių senumo istoriją. Pasvalio vandens malūno istoriją šiandien tęsia UAB „Ustukių malūnas“.