Lankytinos vietos Pasvalio mieste

Susipažinus su istorija, laikas į gamtą. Smegduobių parkas – unikali vieta Pasvalyje, neturinti analogų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Geologai suskaičiavo, kad jau prieš 80 metų čia buvo atsivėrę net 56 smegduobės. Tuomet iš paukščio skrydžio laukas atrodė tarsi krateriais nusėtas Mėnulio paviršius. Seniau ši vieta buvo vadinama „Avižonio duobėmis“, nes žemė priklausė ūkininkams Avižoniams. Čia niekada nebuvo statomi namai ar vykdoma ūkinė veikla. Šiandien Smegduobių parko 8 hektarų plote priskaičiuojama daugiau kaip dešimt įvairaus amžiaus ir dydžio karstinių įgriuvų. Pati giliausia smegduobė yra maždaug 6 metrų gylio. Tai didžiausia smegduobių koncentracija vienoje vietoje, toks reiškinys yra tik Pasvalio krašte. Vienos iš didžiausių smegduobių, kurioje nėra vandens, dugne įrengus amfiteatrą, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Vietiniai gyventojai jau seniai pripratę prie jiems natūralaus reiškinio – smegduobių. Jų labiau prisibijo miesto svečiai, ypač užsieniečiai. Keliautojai, besiruošiantys atvykti į Pasvalį, dažnai teiraujasi ar čia nepavojinga, ar saugu vaikščioti po parko teritoriją, ar jis neaptvertas tvora ir neužrakintas. Smegduobių parko svečiai dažnai klausia ar įžengę į jį neprasmegs…

1903 m. Pasvalyje už iždo lėšas buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė. Pamaldos su pertraukomis čia vyko iki 1948 m., kuomet buvo išgabenti liturginiai daiktai, o pastate supilti grūdai. Maldos namų statusas panaikintas 1958 m. Apgriuvusi cerkvė liūdnai stovėjo iki 1978 m. Tada joje sau patalpas įsirengė Pasvalio pučiamųjų orkestro klubas „Dūdorius“. Pirmojo pasaulinio karo metais šventoriuje buvo palaidota vokiečių karių, tačiau sovietmečiu jų kapai buvo sunaikinti. Vėliau į cerkvę buvo atvežta etnografinių vertybių, surinktų nykstančiuose kaimuose. Dalis stogastulpių ir koplytstulpių čia saugoma ir šiandien.

Kolekcijoje po atviru dangumi sukaupta šimtai eksponatų: 214 girnapusių, 64 dubenuotieji akmenys, 7 „pėduotieji“ akmenys, 2 akmenys–riboženkliai bei malūno krumpliaračių ekspozicija. Juos per daugybę metų surinko kraštotyrininkas Antanas Stapulionis. Didelės ir mažos girnapusės mena senovinį grūdų malimo amatą – tiek malūnuose, tiek namuose. O dubenuotieji akmenys – tai senosios baltų religijos palikimas. Baltai juos naudojo apeigų metu, garbindami savo dievybes. Pagoniškojo laikotarpio akmenys vėlesniais amžiais buvo pritaikyti ūkio reikmėms: trynimui, spaudimui, namo slenksčiui, pamatams ir kt. Tačiau tikroji jų paskirtis ir naudojimas nėra pamirštas ir mūsų dienomis.

Piešinys skirtas broliams Vileišiams.

Pasvalio krašto tapatumas neatsiejamas nuo garsiųjų lietuvybės gaivintojų brolių Vileišių. Turbūt apie šiuos įžymius brolius yra girdėjęs kiekvienas, tačiau retas žino, kad jų vaikystė prabėgo mažame Pasvalio rajono kaime – Mediniuose.

Tai dvi apsikabinusios figūros, simbolizuojančios brolybę, draugystę, tam tikrą laiko sąsają. Viena figūra atspindi šiuolaikinį žmogų, jaunimą, ir yra grafiškai spalvota. Kita atspindi praeitį, istoriją – brolius Vileišius. Pastarosios figūros vidus, tai vieno iš brolių Vileišių kostiumo dalis, atkurta pagal turėtą fotografiją. Pats gatvės meno kūrinys yra skirtas žiūrėti iš toli, todėl geriausia stebėjimo vieta – kitas Lėvens upės krantas.

Piešinys skirtas Pasvalio krašto lakūnams – Vytautui Lapėnui, Eugenijui Malinauskui, Jonui Pyragiui. Tarp žemės ir dangaus, tarp gyvybės ir mirties gyvenę lakūnai visą gyvenimą liko ištikimi savo aistrai – skraidymui.

Skrydžio laisvę atspindintis vanagas, tarsi padalintas pusiau. Perėjimas iš natūralių spalvų į raudoną lyg perėjimas tarp gyvybės ir mirties. Nors šių žmonių nebėra mūsų tarpe, tačiau jie visada buvo ir liks gyvi prisiminimuose… Ištrupančios vanago plunksnos – griežtesnių geometrinių formų, primena sudužusio lėktuvo nuolaužas. Susižeidus, lakūnai dažniausiai pakildavo kaip feniksai vedini noro pajusti skrydžio jėgą vis dar ir dar… Piešinyje tai atsispindi raudonos spalvos perėjimu į geltoną.

Kylantis vanagas žvelgia į dangų kaip žvelgė kadaise lakūnai – V. Lapėnas, E. Malinauskas, J. Pyragius. Pažvelgus į vanagą galima pajusti skrydžio laisvę ir prisiminti tuos, be kurių šiandien žymiai tuščiau… 

Piešinio idėjos autorius, menininkas Tadas Šimkus (studija „Gyva grafika“).

Piešinys lydimas tremties šešėlio. Pasirinktas istorinis fotoaparatas, kurį žinomas tautodailininkas, fotografas Vilhelmas Janiselis, pasislėpęs duonos kepale išsivežė į Sibirą ir ten fiksavo tremtinių kasdienybę. Šiandien šios fotografijos tapusios dokumentine kronika bei paskelbtos UNESCO paveldu. Tremtis palietė ne vieną ar du žmones, o visą šeimą… Todėl šalia fotoaparato visa Janiselių šeima – tėvai Vilhelmas ir Matilda, vaikai Aldona, Emilija, Algirdas ir Jonas. Jų visų atvaizdai atkurti remiantis tremtyje darytomis fotografijomis. Legendinis fotoaparatas yra saugomas Pasvalio krašto muziejaus ekspozicijoje. Piešinio idėjos autorius, menininkas – Arminas Raugevičius (studija „Gyva grafika“).

Parkas pradėtas kurti 1923 m., dabar jis užima 70 hektarų plotą. 1986–1988 m. mūsų krašto tautodailininkai parko erdves papuošė ąžuolinėmis skulptūromis tautosakos, mitologijos motyvais. Parke esantis Šilo ežerėlis įdomus tuo, kad yra karstinės kilmės – susiliejęs iš keleto smegduobių ir suformuotas žmogaus rankų. Beje, reikėjo labai pasistengti, kol pavyko atrasti ir užkimšti angą, pro kurią vanduo subėgdavo kažkur į požemius. Parke vasaros metu vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, stadione – sporto varžybos. Turistų laukia kempingas su jaukiais nameliais.

Kai nieko nežinai apie tau naują miestą, pažintį su juo geriausiai pradėti krašto muziejuje. Buvusio kino teatro „Svalia“ rekonstruotose patalpose 1998 m. savo veiklą pradėjo Pasvalio krašto muziejus. Pažinkite krašto istoriją, atraskite unikalių eksponatų! Pasivaikščiokite po „smetoninę“ turgaus aikštę! Keliaukite motociklu į Kaukazą su legendiniu keliautoju Antanu Poška! Susipažinkite su partizanais virtualios realybės bunkeryje! Nusileiskite 20 metrų į Žalsvojo šaltinio gelmę – patį giliausią urvą Lietuvoje!

Pirmosios žinios apie Pasvalio vandens malūną pasiekia iš 1755 metų. Ant Lėvens upės kranto pastatytas malūnas buvo pavadintas Pasvalio miesto vardu, malūnas stovėjo toje pačioje vietoje, kaip ir tas, kurį matome šiandien. Apie 1830 m. iškilo naujas mūrinis malūno pastatas, iš akmenų sumūryta užtvanka, virš jos įrengtas tiltas. Vėliau malūnas buvo dar ne kartą perstatytas. Dabartinis jo vaizdas nebeprimena klasikinio vandens malūno. Jo girnas išjudino naujos technologijos – dyzeliniai, elektros varikliai. Bet užtvanka išliko savo vietoje ir mena beveik dviejų šimtmečių senumo istoriją. Pasvalio vandens malūno istoriją šiandien tęsia UAB „Ustukių malūnas“.

Tikrojo jo pavardė Albinas Vaitkus. 1941 m. jis dirbo Pasvalio bibliotekos vedėju, svariai prisidėjo kuriant miesto kultūrinį gyvenimą. Bibliotekoje jo atminimui skirta moderni ekspozicija, kuri tarsi atkartoja sudėtingą rašytojo gyvenimo kelią nuo vaikystės Gruzdžių sodžiuje, per Pasvalį, karo metų klajones iki veiklos išeivijoje. Ekspozicijoje – rašytojo autentiškos knygos, rašomasis stalas, rašomoji mašinėlė, pypkių kolekcija bei daugybė kitų jo naudotų daiktų. Ekspozicija interaktyvi, terminale įdiegti žaidimai, dėlionės, viktorinos. Siūlomi edukaciniai užsiėmimai.

Lėvens kairysis krantas nuo seno vadinamas Užupiu. Ten miestiečiai įsikūrė vėliausiai. Užupyje buvo klebonija, kunigai į bažnyčią plaukdavo valtimis. Tik XX a. pradžioje abu upės krantus sujungė tiltas. Šiandien išlikęs mūrinis senosios klebonijos pastatas, o krantinė papuošta išraiškingomis medžio skulptūromis. Parke vyksta kultūriniai renginiai, į seną klėtį kviečia „Klėties teatras“.

Pasakojama, kad XV a. pabaigoje Vilniaus vyskupą pasiekė pasvaliečių skundai, jog priversti toli ir retai keliauti į bažnyčią jie netenką daug malonių. Todėl 1497 m. gruodžio 6 d.Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išleido privilegiją, kuria leido statyti Pasvalyje bažnyčią Lėvens ir Svalios upių santakoje. Tai buvo miesto istorijos pradžia. Dabartinė šventovė šioje vietoje jau trečioji, pastatyta 1787 m., o šiandieninį vaizdą įgavo 1887 m. pristačius du bokštus ir šonines navas.1851 m. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Bažnyčia turi baroko ir istorizmo bruožų. Išėjus pro šventoriaus vartelius prie upės pasitinka septynios skulptūros – angelai: Vilties, Gyvybės, Žvejų, Liūdesio, Nuolankumo, Kiekvienam, Kalbos.

Svalios upė davė vardą Pasvalio miestui. Upės slėnyje įrengtas poilsio parkas yra puiki vieta laisvalaikiui, sportui, vaikų žaidimams, gamtos stebėjimui.

Parko erdves sujungia tilteliai, takeliai, jaukiai įrengtas skulptūrų bei treniruoklių skverelis, teniso stalas, erdvė vaikams su karstyklėmis. Prisėsti kviečia pavėsinės, prigulti – mediniai gultai. Parko pakraštyje yra senosios Pasvalio žydų bei karaimų kapinės. Iš Svalios parko galima nueiti į Smegduobių parką (Panevėžio g.).

Žalsvasis šaltinis – giliausias Lietuvos urvas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą „Factum“. Jo dabartinis gylis – apie 20 metrų, skersmuo – 5 metrai. Giliai po žeme urvas šakojasi į dvi dideles požemines sales, vadinamas „Saulėtąja“ ir „Enigma“. Šaltinis yra Lėvens upės kairiajame krante. Iš urvo išsiveržianti versmė įteka į upę. Žalsvasis šaltinis ištryško apie 1960 m., toje vietoje atsivėrus smegduobei. Šaltinio dugnas – žalios spalvos, todėl ir vanduo atrodo žalias. Vanduo dėl unikalios cheminės sudėties niekada neužšąla, jo temperatūra bet kuriuo metų laiku nepakyla aukščiau 8 °C. Pasakojama, kad šaltiniui besiveriant toje vietoje stovėjęs svirnas, į kurį vieną naktį netikėtai ėmęs plūsti vanduo. Žmonės, norėdami jį sustabdyti, vertė akmenis į duobę, bet jos užversti taip ir nepavyko.