Lankytinos vietos Pasvalio mieste

Susipažinus su istorija, laikas į gamtą. Smegduobių parkas – unikali vieta Pasvalyje, neturinti analogų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Geologai suskaičiavo, kad jau prieš 80 metų čia buvo atsivėrę net 56 smegduobės. Tuomet iš paukščio skrydžio laukas atrodė tarsi krateriais nusėtas Mėnulio paviršius. Seniau ši vieta buvo vadinama „Avižonio duobėmis“, nes žemė priklausė ūkininkams Avižoniams. Čia niekada nebuvo statomi namai ar vykdoma ūkinė veikla. Šiandien Smegduobių parko 8 hektarų plote priskaičiuojama daugiau kaip dešimt įvairaus amžiaus ir dydžio karstinių įgriuvų. Pati giliausia smegduobė yra maždaug 6 metrų gylio. Tai didžiausia smegduobių koncentracija vienoje vietoje, toks reiškinys yra tik Pasvalio krašte. Vienos iš didžiausių smegduobių, kurioje nėra vandens, dugne įrengus amfiteatrą, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Vietiniai gyventojai jau seniai pripratę prie jiems natūralaus reiškinio – smegduobių. Jų labiau prisibijo miesto svečiai, ypač užsieniečiai. Keliautojai, besiruošiantys atvykti į Pasvalį, dažnai teiraujasi ar čia nepavojinga, ar saugu vaikščioti po parko teritoriją, ar jis neaptvertas tvora ir neužrakintas. Smegduobių parko svečiai dažnai klausia ar įžengę į jį neprasmegs…

1903 m. Pasvalyje už iždo lėšas buvo pastatyta medinė stačiatikių cerkvė. Pamaldos su pertraukomis čia vyko iki 1948 m., kuomet buvo išgabenti liturginiai daiktai, o pastate supilti grūdai. Maldos namų statusas panaikintas 1958 m. Apgriuvusi cerkvė liūdnai stovėjo iki 1978 m. Tada joje sau patalpas įsirengė Pasvalio pučiamųjų orkestro klubas „Dūdorius“. Pirmojo pasaulinio karo metais šventoriuje buvo palaidota vokiečių karių, tačiau sovietmečiu jų kapai buvo sunaikinti. Vėliau į cerkvę buvo atvežta etnografinių vertybių, surinktų nykstančiuose kaimuose. Dalis stogastulpių ir koplytstulpių čia saugoma ir šiandien.

Parkas pradėtas kurti 1923 m., dabar jis užima 70 hektarų plotą. 1986–1988 m. mūsų krašto tautodailininkai parko erdves papuošė ąžuolinėmis skulptūromis tautosakos, mitologijos motyvais. Parke esantis Šilo ežerėlis įdomus tuo, kad yra karstinės kilmės – susiliejęs iš keleto smegduobių ir suformuotas žmogaus rankų. Beje, reikėjo labai pasistengti, kol pavyko atrasti ir užkimšti angą, pro kurią vanduo subėgdavo kažkur į požemius. Parke vasaros metu vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, stadione – sporto varžybos. Turistų laukia kempingas su jaukiais nameliais.

Lėvens kairysis krantas nuo seno vadinamas Užupiu. Ten miestiečiai įsikūrė vėliausiai. Užupyje buvo klebonija, kunigai į bažnyčią plaukdavo valtimis. Tik XX a. pradžioje abu upės krantus sujungė tiltas. Šiandien išlikęs mūrinis senosios klebonijos pastatas, o krantinė papuošta išraiškingomis medžio skulptūromis. Parke vyksta kultūriniai renginiai, į seną klėtį kviečia „Klėties teatras“.

Pasakojama, kad XV a. pabaigoje Vilniaus vyskupą pasiekė pasvaliečių skundai, jog priversti toli ir retai keliauti į bažnyčią jie netenką daug malonių. Todėl 1497 m. gruodžio 6 d.Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras išleido privilegiją, kuria leido statyti Pasvalyje bažnyčią Lėvens ir Svalios upių santakoje. Tai buvo miesto istorijos pradžia. Dabartinė šventovė šioje vietoje jau trečioji, pastatyta 1787 m., o šiandieninį vaizdą įgavo 1887 m. pristačius du bokštus ir šonines navas.1851 m. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Bažnyčia turi baroko ir istorizmo bruožų. Išėjus pro šventoriaus vartelius prie upės pasitinka septynios skulptūros – angelai: Vilties, Gyvybės, Žvejų, Liūdesio, Nuolankumo, Kiekvienam, Kalbos.

Svalios upė davė vardą Pasvalio miestui. Upės slėnyje įrengtas poilsio parkas yra puiki vieta laisvalaikiui, sportui, vaikų žaidimams, gamtos stebėjimui.

Parko erdves sujungia tilteliai, takeliai, jaukiai įrengtas skulptūrų bei treniruoklių skverelis, teniso stalas, erdvė vaikams su karstyklėmis. Prisėsti kviečia pavėsinės, prigulti – mediniai gultai. Parko pakraštyje yra senosios Pasvalio žydų bei karaimų kapinės. Iš Svalios parko galima nueiti į Smegduobių parką (Panevėžio g.).

Žalsvasis šaltinis – giliausias Lietuvos urvas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą „Factum“. Jo dabartinis gylis – apie 20 metrų, skersmuo – 5 metrai. Giliai po žeme urvas šakojasi į dvi dideles požemines sales, vadinamas „Saulėtąja“ ir „Enigma“. Šaltinis yra Lėvens upės kairiajame krante. Iš urvo išsiveržianti versmė įteka į upę. Žalsvasis šaltinis ištryško apie 1960 m., toje vietoje atsivėrus smegduobei. Šaltinio dugnas – žalios spalvos, todėl ir vanduo atrodo žalias. Vanduo dėl unikalios cheminės sudėties niekada neužšąla, jo temperatūra bet kuriuo metų laiku nepakyla aukščiau 8 °C. Pasakojama, kad šaltiniui besiveriant toje vietoje stovėjęs svirnas, į kurį vieną naktį netikėtai ėmęs plūsti vanduo. Žmonės, norėdami jį sustabdyti, vertė akmenis į duobę, bet jos užversti taip ir nepavyko.