Aplankykite

Malūno sienoje įamžinta jo pastatymo data – 1899 m. Malūną statė Plonėnų dvarininkas baronas Hanas. Galingas, 4 aukštų, 18 metrų aukščio pastatas sumūrytas iš vietinio molio plytų. Pamatai iš lauko akmenų. Malūnas turėjęs keturis sparnus ir modernų grąžulą, įrenginį, skirtą kepurei nustatyti prieš vėją. Sukosi keturios girnos: dvejos pašariniams grūdams malti, vienos duoniniams ir dar vienos pitliavojimui. Nepriklausomos Lietuvos laikais malūną nuomojosi žydas Moderniekas, bet dėl nesutarimų jis buvo išvarytas. Naujasis savininkas pastatė garo mašiną ir įrengė lentpjūvę. Lietuvą okupavę sovietai malūną nacionalizavo, o šeimininką ištrėmė į Sibirą. 9 dešimtmetyje malūnas buvo restauruotas, pritaikytas pobūviams, šalia pastatytas priestatas. Tačiau pasikeitus politinei santvarkai darbai nebuvo baigti. Privatizuotame pastate veikė kavinė-baras, vėliau – dėvėtų rūbų parduotuvė. Malūnas nebesulaukė reikiamo dėmesio, prarado savo veidą, nukrito sparnai, pradėjo irti mūras.

Velniakalnis – geležies amžiaus archeologinė vieta. Manoma, jog pagonybės laikais čia buvo religinių apeigų atlikimo vieta – alkvietė. Žinomi tik pavieniai archeologiniai radiniai.

Ant aukščiausios Pasvalio krašto kalvos – Velniakalnio yra įrengtas Saulės laikrodis. Velniakalnio aukštis 75,2 m. virš jūros lygio. Dangaus šviesulių stebykla Velniakalnyje buvo sukurta remiantis senąja baltų tradicija. Anuomet dideli akmenys žymėjo svarbias vietas: kryžkeles, palaidojimo vietas, žemių ribas, dangaus stebėjimo taškus. Dangaus šviesulių stebyklą ir saulės laikrodį sukūrė tautodailininkas Arūnas Grušas (Pasvalys). Laikrodis pradėjo veikti 2019 m. rugsėjo 22-ąją, minint Baltų vienybės dieną. Velniakalnio saulės laikrodis yra unikalus savo forma, jis įtrauktas į virtualų pasaulinį saulės laikrodžių atlasą www.sundialatlas.net.

Velniakalnyje švenčiamos Joninės, Liepos 6-oji – Valstybės diena, rugsėjo 22 d. čia uždegama Baltų vienybės ugnis.

Šioje vietoje stovėjo ūkininkų Vileišių šeimos sodyba, kurioje gimė ir užaugo būrys Lietuvai nusipelniusių žmonių. Vileišiai – kovotojai už lietuviškos spaudos laisvę, švietėjai, verslininkai, lietuvybės gaivintojai, kultūros ir meno rėmėjai, valstybininkai, savivaldos kūrėjai, atgimusios Lietuvos statytojai… 1991 m. vasario 16 d. sodybvietėje atidengtas stogastulpis Vileišių šeimai (skulpt. Arūnas Grušas). Jame pavaizduoti penki broliai: inžinierius Petras, teisininkas, 1918 m. Vasario 16-sios Nepriklausomybės akto signataras Jonas, gydytojas Antanas, kunigas Juozas ir žemdirbys Kazimieras. 2001 m. pradėtas kurti Vileišių parkas. Šešiems broliams čia ošia ąžuoliukai, o dvi seseris simbolizuoja eglės. Medeliai parke sodinami įvairiomis Pasvalio kraštui reikšmingomis progomis.

XIX a. viduryje Vytartų dvarą įsigijo dvarininko Aleksandro Chodakausko šeima. Pasvalio pašonėje, ant vaizdingo Mūšos upės vingio įsikūrusiame dvare kadaise šmėžavo garsių moterų siluetai. Čia, savo močiutės Šarlotės Osten Saken Chodakauskienės namuose, dažnai viešėdavo pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žmona Sofija Smetonienė. Vytartuose dažna viešnia buvo ir S. Smetonienės krikštamotė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, taip pat kilusi iš Chodakauskų giminės. S. Smetonienės senelis ir G. Petkevičaitės-Bitės tėvas buvo broliai.

Kelyje į dvarą 1928 m. buvo pastatytas arkinis tiltas per Mūšos upę. Tilto atidaryme dalyvavo pats prezidentas A. Smetona. Nuo 1931 iki 1968 m. Vytartų dvare veikė mokykla. Šiuo metu dvaras priklauso privatiems šeimininkams.

Žalsvasis šaltinis – giliausias Lietuvos urvas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą „Factum“. Jo dabartinis gylis – apie 20 metrų, skersmuo – 5 metrai. Giliai po žeme urvas šakojasi į dvi dideles požemines sales, vadinamas „Saulėtąja“ ir „Enigma“. Šaltinis yra Lėvens upės kairiajame krante. Iš urvo išsiveržianti versmė įteka į upę. Žalsvasis šaltinis ištryško apie 1960 m., toje vietoje atsivėrus smegduobei. Šaltinio dugnas – žalios spalvos, todėl ir vanduo atrodo žalias. Vanduo dėl unikalios cheminės sudėties niekada neužšąla, jo temperatūra bet kuriuo metų laiku nepakyla aukščiau 8 °C. Pasakojama, kad šaltiniui besiveriant toje vietoje stovėjęs svirnas, į kurį vieną naktį netikėtai ėmęs plūsti vanduo. Žmonės, norėdami jį sustabdyti, vertė akmenis į duobę, bet jos užversti taip ir nepavyko.

Žygį pradėsite vieno žymiausių Lietuvos poetų Bernardo Brazdžionio gimtinėje. Jos vietą žymi stogastulpis bei senolis ąžuolas. Poetas čia praleido savo vaikystę, o ypač jautriai sugrįžo 1989-aisiais. Kaimo vieškeliu keliausite į pietus, praeisite išlikusią tik vieną seną Stebeikių kaimo sodybą. Žengsite į Pumpėnų mišką, kurio keliukais retai kas praeina pėsčias. Žygyje pirmą, bet ne paskutinį kartą sutiksite Svalios upę. Pereisite ją tilteliu ir ilgam pradingsite miške. Žygiuosite, mėgausitės gaiva ir ramybe. Ar tikėjote, kad Pumpėnų miškas gali būti toks didžiulis? Perkainokite savo vertybes. Pagaliau pamiškėje pasimatys Račiškių kaimo sodybos, vadinasi, nepaklydote. Tačiau žygis dar tik įpusėjo. Vėl prieisite Svalią ir ji palydės jus iki pat Pumpėnų-Rinkūnų vieškelio.

Čia prasideda antroji kelionės dalis. Kirskite vieškelį, lauko keliuku pasieksite melioracijos griovį ir drauge su juo tęskite žygį į šiaurę. Tai bus penki kilometrai, kai mėgausitės plačiais horizontais ir džiaugsitės, jog negyvenate kalnuose. Prieisite 1928 m. Jurgėnų kaimo žmonių pastatytą akmeninį kryžių Nepriklausomybės 10-mečiui. Sodybos pasitraukė toliau, kryžius liko vienišas laukuose, bet išliko okupacijų metais. Paskutinį žygio kilometrą vėl draugausite su Svalia ir kartu sugrįšite ten, iš kur išėjote.

Startas/finišas: B. Brazdžionio gimtinė, Stebeikių k., Pumpėnų sen. (GPS 55.968874, 24.394358)

Žygio kryptis: pagal laikrodžio rodyklę

Maršrutas tiems, kurie mėgsta žygiuoti miškais ir laukais. Pradėkite žygį prie siaurojo geležinkelio bėgių, kur traukinio mašinistas visam laikui sustabdė sąstatą. Eikite Mustupio griovio pakraščiu. Prieisite beržų alėją, vedančią link pokario kovas menančios vietos. 1946 m. čia buvo užkasti septynių partizanų palaikai. Prieš tai okupantai juos išniekino Joniškėlio turgaus aikštėje. Atiduokite pagarbą Laisvės kovotojams. Toliau eisite pro buvusį Joniškėlio plytinės molio karjerą. Įžengę miškan apkabinkite galiūną Girelės ąžuolą, kurio apimtis siekia 5 metrus. Netoliese galėsite atsipūsti jaukioje stovyklavietėje, o užklupus lietui pasislėpsite nuo jo lašų.

Nebijokite išeiti iš miško ir pasižvalgyti po išnykusius kaimus. Žygiuosite dirbamais laukais, kuriuose dar visai neseniai stovėjo Gailioniškių, Pagirio kaimų sodybos. Šiandien jų vietas žymi vieniši medžiai ir akmenų krūvos. Neišsigąskite tolumoje išgirdę medžioklės garsus. Jie baugūs stirnoms, kurias būtinai išvysite šuoliuojant horizonte. Pamiškėje priėję medžiotojų bokštelį nesukite iš tako, eikite tiesiai nedidele proskyna ir išeisite į pagrindinį miško kelią. Jis nuves jus į finišą. Tiesa, iki jo dar pusė kelio mišku, bet jis bus labai geras.

Rudenį ar ankstyvą pavasarį būkite pasirengę keliauti pažliugusiais takeliais, nes Pasvalio molis nenoriai geria vandenį.

Startas/finišas: Plytinės g. 6, Joniškėlio k., Joniškėlio apylinkių sen. (GPS 56.036511, 24.150613)

Žygio kryptis: pagal laikrodžio rodyklę

Žemėlapis – Spausti čia

Maršruto nerekomenduojame rinktis žiemą ir ankstyvą pavasarį. Trasa driekiasi Kriklinių ir Moliūnų apylinkėmis. Startuosite nuo Kriklinių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios. XIX a. pabaigos medinės architektūros paveldas. Šventoriuje palaidotas Žuvinto tyrinėtojas Teofilis Zubavičius. Parko gatve judėsite link miško. Laikykitės kairės ir išvysite nebegyvenamą sodybą. Iš tolo tarp aukštų pušų boluoja paslaptingas akmuo su įrašais – mitologinis paminklas. Prieikite arčiau, gal pavyks juos iššifruoti. Kitoje keliuko pusėje kopsite į Moliūnų piliakalnį – gynybinį įtvirtinimą. Archeologai dar neatskleidė jo paslapčių.

Išeisite iš miško ir lauko keliuku trauksite Moliūnų dvaro link. Seniau Karpiams priklausiusi sodyba prarado savo žavesį. Raudono mūro rūmai apleisti, tačiau karvidė stebina įspūdinga architektūra. Moliūnų dvaro žemės kadaise buvo išdalintos 1919-1920 m. Lietuvos laisvę apgynusiems savanoriams. Tuoj už Pyvesos tilto laukuose išvysite galingą ąžuolą – tai 7 metrų storumo gamtos paminklas. Įžengę į Moliūnų mišką apsuksite didelį ratą ir ties Dumbliūnėlių ūkininko sodyba išlysite į vieškelį. Dabar lauks įdomioji žygio dalis – Pyvesos brasta. Kito kelio nėra, tik pirmyn arba atgal. Per brastą pereisite akmenimis, o vasarą smagiai perbrisite. Tačiau žiemą ir ankstyvą pavasarį geriau šio maršruto vengti. Kitoje upės pusėje turėsite rasti lauko keliuką iki miško arba tiesiog žygiuokite per pievą. Pamiške pasieksite pirmąją Eglyno gatvės sodybą, nuo kurios iki finišo liks tik pora kilometrų.

Startas/finišas: Kriklinių bažnyčia, Kriklinių g. 2, Pumpėnų sen. (GPS 55.913015, 24.448455)

Žygio kryptis: pagal laikrodžio rodyklę

Žemėlapis – Spausti čia

Startuojate nuo Kriklinių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios. XIX a. pabaigos medinės architektūros paveldas. Šventoriuje palaidotas Žuvinto tyrinėtojas Teofilis Zubavičius. Žaliąja gatve judame link miško. Nepatikėsite, bet kryžkelėje pasitiks ko gero vienintelis pasaulyje paminklas COVID-19 virusui!

Sukite į girią. Žalioji pokario metais buvo partizanų prieglobstis. Čia stovėjo Morkūnų sodyba, kur kovotojai galėjo pailsėti ir gauti maisto. Šiandien sodybos vietą žymi atminimo ženklai. Prie staliuko atsipūskite, nes kelias dar tolimas. Būkite atidūs ir miškas jus apdovanos. Nežymiai išsukę iš kelio prieisite vietą, kurioje 1950 m. pavasarį stribai sunkiai sužeidė partizanų ryšininkę Janiną Morkūnaitę. Jaunutė mergina neišgyveno…

Sugrįžkite į trasą. Ar perskaitysite įrašą sename kryžiuje prie kelio? Toliau pasuksite dešinėn ir keliuku žygiuosite iki Svalios upelio. Didžiulės eglės išduoda garbingą tilto amžių, siekiantį gal net šimtą metų. Vėl išėję į vieškelį pasukite kairėn. Praeisite Margių kaimo sodybą. Uždekite žvakutę stribų nukankinto Juozo Miknio žūties vietoje, ji dešinėje tarp medžių. Būtinai aplankykite atkurtą partizanų bunkerį ties Druciškių kaimu! 1948 m. jį įrengė Povilo Žilio-Klevo būrio vyrai. Įsijunkite žibintą, nusileiskite į bunkerį ir ilgu koridoriumi pateksite į pagrindinę patalpą.

Prieš išeidami iš miško užsukite į unikalią, nuotaikingą stovyklavietę, kur galėsite pasisupti sūpuoklėse, atsigaivinti upėje, įkopti į namelį medyje. Iš ten išlysite į palaukę ir nežymiu keliuku, pro išnykusį Bartkūnų kaimą grįšite Eglyno gatve į Kriklinius.

Startas/finišas: Kriklinių bažnyčia, Kriklinių g. 2, Pumpėnų sen. (GPS 55.913015, 24.448455)

Žygio kryptis: prieš laikrodžio rodyklę

Maršruto trasa driekiasi Žaliosios girios pušynais. Čia jūs pailsėsite nuo miesto triukšmo, klausysitės gamtos garsų, stebėsite jos gyvenimą. Žygiuoti pradėkite nuo Porijų kaimo bendruomenės namų –  „Seklyčios“. Perėję miškelį ties Balčiškių kaimo sodyba pasukite kairėn ir pamažu jus pasiglemš gūdi giria. Kiek paėję išvysite pirmąją šio žygio staigmeną – tarp medžių geltonuojančią medinę koplyčią. Jos šventoriuje suraskite Lietuvos partizanų kapą, pastovėkite po milžiniška egle, augančia jau kelis šimtmečius. Koplyčia gyva, joje kiekvieną rugpjūtį vyksta Šv. Augustino atlaidai.

Čia jūs įžengsite į Panevėžio rajoną ir toliau žygiuosite kaimynų žemėmis. Beje, visai čia pat ir Biržų krašto paribys. Prieisite vienišą Padagų kaimo sodybą, seną, bet tvarkingą. Tolimiausias jūsų žygio taškas – miškuose pasislėpęs Linkiamiškįo kaimelis. Po truputį pradėsite artėti į finišą. Kelyje sutiksite daugybę skruzdėlynų, prie vieno iš jų galėsite pailsėti – prisėsti prie jaukaus staliuko, susikurti laužą.

Išėję į palaukę nykstančio Mažionių kaimo kryžkelėje pasuksite Mikėnų link. Prieisite įspūdingą paminklą Laisvės kovotojams. Jame surašytos žuvusių šio krašto partizanų pavardės. Trumpam stabtelkite, patylėkite, pamąstykite ir tiesiu vieškeliu sugrįžkite į Porijus.

Startas/finišas: „Porijų seklyčia“, Daujėnų g., Porijų k., Daujėnų sen. (GPS 55.941627, 24.57838)

Žygio kryptis: pagal laikrodžio rodyklę